Kam taip liūdnai pabaigoje? Čia labai priklauso, kur tie medžiai auga. Va, Kauno seni medžiai kaip augo, taip ir auga savo konservatyvioje girioje. Tik Vilniuje žemė prasta, ten ir seni, ir neseniai išdygę medžiai kažkokie ne vietiniai :)

Skaitant pradžia labai striginėjo, paskui nuo kokio trečio posmo lyg ir geriau, bet pabaiga (ypač paskutinė eilutė - vėl atrodo lyg su rogėm per asfaltą...). Be to tokia "amžina" tematika norėtųsi kažko daugiau negu medžio sutapatinimo su žmogumi (rankos - šakos), metų skaičiavimo rievėmis, ilgesio ir pan. - tikrai reikėtų kažkokio išskirtinumo.

Laikas - visagalis. Ir medžiui ir žmogui...

Jautriai... Patiko.
Taip, dvikojis valdovas būna, tas kartais menkas žmogelis, tad žaloja medį, skriaudžia gyvūnėlį - jis gi galingas.