šitaip skaudžiai į sielą ir dangų
atsilošęs it vilkas
kauki
tik akim

Labai gražu. Kaip visada. Tiesą pasakius, net nėra žodžių apibūdinti Jūsų kūrybai. Kiekvienas eilėraštis pilnas prasmės, gyvumo, nėra nuobodu skaityti, priešingai nei kitų darbus - paskaitai ir užmiršti (taip, aš apie save). Nors, aišku, kai kuriems būtų per daug sunku suprasti, apie ką kuriama, reikia būti menininku, sielos tapytoju, kad suprastum. Ir patikėkit manimi, Jūs ir esate Sielos Tapytoja. Savo sielos, ir kitų. Sugebate sukurti taip, kad mintys, žodžiai, vaizdai įsiskverbia į akis, protą, kūną, sielą, širdį. Sugebate paliesti (kalbu ne vien apie šį eilėraštį). Tai - Menas. Jūs - Žmogus. Pagarba.

Visa baladė čia, o ne trumpieji žanrai ;-)
Kažkaip netikėtos čia tos prasmės.
Bet daininga – to jau neatimsi.

Nutilau gyvybės ąsotyj ir žodžių tylą geriu. Įspūdingai. Dėkui tegaliu ištarti.
"Tik akim padėkoji dievui" - bedievio tokia padėka?..

...nutIlau lyja vyšnios sninga kaštonai... Gražios metaforos, gili mintis. Patiko.

lyriškai kaukianti depresija, bet nekabina; kaštonai byra, vilkai tada – nekaukia...

už ąsotį ir tylą - dėkui :)

ežiai į padus - brrrr :-) , o kūrinys patiko

Savotiškai patiko-įdomios mintys