Kad jau tų neigiamų dalykų mūsų kasdienybėje ir taip pakanka. Kartais taip norisi pamąstyti pozityviai ir patikėti, kad visada viskas gali baigtis gerai...

Mintis teigiama :0

Kelionė į save dar nesibaigia,
kiekvieną dieną vis nauja... ;)

Čia gal optimistų himnas? :)))

:D optimistų daina, miela:)

Pilnas pakilimo. Šaunus kūrinukas! :))

Geras tas užtaisas "nenustokime tikėti"!

"Ženk ženk... o jau už kitus kas ką darys, ko sprendi?..", jei sakai kad po vieną ir kas kus, vėl gi, ten vis gi pirmame asmenyje, o jau sekančios dvi, tai 3-4 eilutės pirmo posmelio, pirmame asmenyje, daugiskaitoje - toks primetimas, kas bus ir kaip, t.y.: "mes žinome ko jūs norit, net jei jūs nežinote ko jūs norit, ir mes žinome ko jums reikia, neit jei jūs nežinote ko jums reikia" ---- (tai limpa tik naujagimiui, kuris beje, irgi žino ko nori, ir ko jam reikia, tik nesuvokia sąmoningai, bet žino, ir motina į tai ir orientuojasi - duoda pieno, keičia vystyklą, maudo, moko kojytėmis remti, stebi išmatas, ir tuštinimosi laiką, ir žino ko jam reikia, net jei jis to nežino... Kiekvieną dieną, kol jis pradeda vaikščioti, tada jam reikia tualetinio puoduko...), o paskui, matote, kartais visi žino kad vienas turi atsisakyti savo pažiūrų ir įsitikinimų viešai, jei nenori būti sudegintas ant laužo - tai negi matote, kad jam to reikėjo, kad jį užmuštų, tačiau, kita vertus jis žinojo, ko jam reikėjo, gyventi su savo įsitikinimais, o jau sudegins ant laužo, ar šiaip į sieną gyvą įmūrys - mirs visi - ne todėl kad sudegino, o dėl to, kad gimė, kad gyvas buvo... Mirtis - tik gyvenime esantis išgyvenimas...

tokie eiliukai - labai negražūs... (kalbu apie literatūrinį žanrą - ir literatūrinio žanro išpildymą. Lyrika - jausmai.)

Užvedantis. Paguodžiantis. Tikėkime.