"... darbavosi lyg įgudę kulinarai, skutantys žuvį. Deimantais inkrustuotas laikrodis, žiedai su briliantais, auksinės grandinės nuo rankų riešų ir kaklo... Visa tai – tarsi žvynai, kurių per pusę minutės neteko „mano vairuotojas“, dar po pusės minutės atsidūręs pakelės griovyje." - puikumėlis.
Pretenzija į viešąjį ego. Sklandi kalba finale apie egodosnumą.

Neįtikėtina - ir kodėl jie egoizmo nepasiėmė? Nebent nenorėjo su savuoju supykdyti:)
Labai patiko "gaudyti" akis, jų žvilgsnį - būna gimimą nusiveja mirtis, o po akimirkos mirtį nusiveja gimimas. Ir visa tai – akimirksnis! Nesumerktų akių akimirksnis.