Puikiai išdėstyta prasigėrusio vyro filosofija ir mūsų šiuolaikinis gyvenimas,nuoga realybė be pagražinimų

"bijančiam žvilgtelėti į jų riebius, blizgančius, kaip tos durelės veidus. " - paskutinis kablelis nereikalingas;
"ir nerodyk čia savo nekalto, kaip mergelės veidelio" - nereikalingas kablelis;
"Juokiausi, ne jau spiegiau" - kablelis po "ne";
"- Tu ką išprotėjai?!" - brūkšnys po "ką".

Čia tik kelios klaidos iš teksto pradžios. Kai visada, su skyryba ne visai draugaujat, yra ir rašybos klaidų, ir žodyno. Pavyzdžiui "bambalis" tai jau tikrai nevartotinas žodis.

Nepaisant to, smagu jus vėl matyti prozoje su tvirtu vyrišku tekstu. Tema gal ir banali, kasdieniška, tačiau tekstas neblogas. Jūsų stilius suteikia istorijai svarumo, gilumo, tarsi jauti, kad pasakoja pats veikėjas, byloja tai, kas dedas jo galvoje. Puiku.

..labai sunkus tekstas...tik iš užsispyrimo perskaičiau...bet gal tai ir yra sumanymas perteikti tokią sunkią būseną...

Stilius patiko.Man truputį per tragiška ir per žiauri baigtis.Žinant Lietuvos kontekstą, supranti, kad tai realybė, dėl to ir skaudu.Nesinori kūrinyje sutikti kraupios tiesmukiškos realybės.Bet, kaip sakiau, stilius patiko.

vyriškos kančios gesinimas...
puikiai parašyta, nėr prie ko prikibti