P.S.
man tai tas eilius pradžioje nepatiko - toks lėkštas ir banalus, toks primityvus atrodė, bet štai ką tik, rodė laidą apie dvynius - nuo Įsčių iki senatvės; tai jis toje interpretacijoje, normaliai susikaitė - jūsų tekstas. ne banalus.
Sako apie dvynius, žmones (ypatingai kada abu tos pačios lyties – dvi sesės, du brolius) kad jie turi labai tamprų ryšį, bei vienodas mintis, nuotaikas, jausmus, ir kada jie būna kartu, yra lyg ir nepakeliami vienas kitam, erzinantys vienas kitą, o kada išsiskiria (įvykus kokiai nors nelaimei, vienas miršta, ir panašiai) jie išgyvena nepakeliamą tragediją - sielvartą, jiems tai yra lyg netektis dalies savęs, dvasiniame kūne, sieloje, tikrąja to žodžio prasme. Tai jūsų tekstas atrodo toks - tartum vienas dvynys, ar dvynė budi prie savo dvynio, gulinčio komos būsenoje, lovos jau nuo žiemos, už lango aušta pavasaris, pradeda džiūti nutirpę laukai, sproginėti
pumpurai, o ji sėdi šalia dvynės lovos ir mintija, va kaip tame eilėraštyje parašyta. Citata:
"Pasislinksiu. Čia dar vietos užtenka." ---- citatos pabaiga.
Tai jie gyvenime taip ir gyvena, vienas kitam lyg trukdydami, lyg vietos maža, (kaip ir įsčiose, dabar tai puikiai matoma ultragarso pagalba vizualiai, kaip jie įsirango, kas kur, jei trynukai, vienas po žiūrėk šonkauliais visai, taip susispaudę mažučiai auga - vystosi, vienas kito vietą užimdami, o vietos tiek nedaug, o reikia svorį užauginti, kad išgyventi gimus), bet jei kuris miršta,iš jų, jau gimę kvėpuoti oru per savo plaučius, ar nelaimė - sunki liga, avarija, antrasis pusiau gimęs pusiau miręs; vienam mirus, antrasis lyg savęs, savo dalies, dvasinėje plotmėje - netekęs, kažkurios tai savo sielos nuosavos dalies netekęs, ir negrįžtamai, taip jis jaučia tolimesnį gyvenimą - buvimą būtyje dvasiniu kūnu. Ir tikrai, jei įsčiose kuris numirtų iš dvynių, antras nebeišgyventų, nes pirmąjį reiktų šalinti...
- - -
Man tokia asociacija, ir dar su tos vietos užtekimu, kur pacitavau, toks sielojimasis, lyg dvynys, mintijantis sielvartingai ir jautriai, su beribiu švelnumu ir meilę šalia dvynio lovos, gulinčio komos būsenoje, sielvartingai mintijantis.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2011-02-06 09:01:29
Ilgesingai ir gražiai apie laukimą.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-05 23:29:39
Jausmai, jausmai...ilgesys ištirpsta, juk pakvipo pavasariu.Tuoj sugrįš...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-02-05 17:58:47
Į tokį kvietimą neatsišaukti gali tik... Patiko.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-02-05 14:46:15
P.S.
man tai tas eilius pradžioje nepatiko - toks lėkštas ir banalus, toks primityvus atrodė, bet štai ką tik, rodė laidą apie dvynius - nuo Įsčių iki senatvės; tai jis toje interpretacijoje, normaliai susikaitė - jūsų tekstas. ne banalus.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-02-05 14:44:20
Sako apie dvynius, žmones (ypatingai kada abu tos pačios lyties – dvi sesės, du brolius) kad jie turi labai tamprų ryšį, bei vienodas mintis, nuotaikas, jausmus, ir kada jie būna kartu, yra lyg ir nepakeliami vienas kitam, erzinantys vienas kitą, o kada išsiskiria (įvykus kokiai nors nelaimei, vienas miršta, ir panašiai) jie išgyvena nepakeliamą tragediją - sielvartą, jiems tai yra lyg netektis dalies savęs, dvasiniame kūne, sieloje, tikrąja to žodžio prasme. Tai jūsų tekstas atrodo toks - tartum vienas dvynys, ar dvynė budi prie savo dvynio, gulinčio komos būsenoje, lovos jau nuo žiemos, už lango aušta pavasaris, pradeda džiūti nutirpę laukai, sproginėti
pumpurai, o ji sėdi šalia dvynės lovos ir mintija, va kaip tame eilėraštyje parašyta. Citata:
"Pasislinksiu. Čia dar vietos užtenka." ---- citatos pabaiga.
Tai jie gyvenime taip ir gyvena, vienas kitam lyg trukdydami, lyg vietos maža, (kaip ir įsčiose, dabar tai puikiai matoma ultragarso pagalba vizualiai, kaip jie įsirango, kas kur, jei trynukai, vienas po žiūrėk šonkauliais visai, taip susispaudę mažučiai auga - vystosi, vienas kito vietą užimdami, o vietos tiek nedaug, o reikia svorį užauginti, kad išgyventi gimus), bet jei kuris miršta,iš jų, jau gimę kvėpuoti oru per savo plaučius, ar nelaimė - sunki liga, avarija, antrasis pusiau gimęs pusiau miręs; vienam mirus, antrasis lyg savęs, savo dalies, dvasinėje plotmėje - netekęs, kažkurios tai savo sielos nuosavos dalies netekęs, ir negrįžtamai, taip jis jaučia tolimesnį gyvenimą - buvimą būtyje dvasiniu kūnu. Ir tikrai, jei įsčiose kuris numirtų iš dvynių, antras nebeišgyventų, nes pirmąjį reiktų šalinti...
- - -
Man tokia asociacija, ir dar su tos vietos užtekimu, kur pacitavau, toks sielojimasis, lyg dvynys, mintijantis sielvartingai ir jautriai, su beribiu švelnumu ir meilę šalia dvynio lovos, gulinčio komos būsenoje, sielvartingai mintijantis.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-02-05 14:25:46
jau tas ilgesys ko tik nepadiktuoja... :)