Vienkiemių šviesūs vaikai... spindintis atvirumas... vakaro šilku... atvilnija praeities paveikslai, su ilgesiu tai, kas gražiausia; prisiminimas tradicijos ir gaivina, ir tarsi tęsiamas, bet naujai... įvertinant. Paskutinės eilutės tai ypač paryškina. Kvepia šviežiu medžiu. > koks platus vaizdinys...
Skalsiai vaizdus pasakojimas, santūriai lyriška nuotaika jame, kaip visada, žavi.

Šviesios nostalgijos kupinas...

Apima nuostabus jausmas.Kažkoks laisvės,gamtos...

pritariu laumelei

Žaviuosi visutėliu. Šviežio medžio kvapas įsigeria :(

Kodėl Eglės LIŪDNA vorele? (nežinau kodėl pas jus taip jums matosi? bet tas LIŪDNA užkliuvo individualiai, nes turėjo vieni pažįstami vienkiemį - namą.) kai ten nuvažiuodavau, miegodavau, gal valandą, gal dvi, o šiaip kaip išprotėjusi (kaimiečių akimis, bet jų nebuvo, tik už trijų kilometrų kaimas) pranaktinėdavau laukia, prie laužo, ten ir pamiegodavau; kiek akys aprėpia - dangus žvaigždėtas, iki pat horizonto. Jie abu buvo žmonės iš miesto, tapė paveikslus, turėjo vaikus, ir visos nuotaikos tokios - yra tas laukimas žmonių, bet neaktyvus, toks pasiilgimas kada atvažiuoja žmonės, nes vienkiemis. Bet nieko liūdno, na gal - žiemą, kada kelius užpusto, arba kada vaikai pradeda eiti į mokyklą, reik kraustytis į miestą tada. Tai va tas Liūdnos eglės vorele (jų ten buvo, apie sodybą, kaip užuovėja, nes vėjai nuo marių pareidavo, ogo kokie, rudenį.
Gražu; taip ir būna; tik be liūdnų eglių. su tokiom Čiurlioniškom; Vienkiemių vaikai.

:) praeities sapnai vienkiemiuos miega