Kol nulaša - o kai gausiai prilyja - laša, nuo stogų šermukšnių putinų lietus - supasi prisnūdę lašai ant šakų belapių - gena vėjas Pilnatį pro debesis, O ne! Debesis gena. (Naktyje, o va dienoje - jau nebelaša.)
Šąla, greitai potvynis, žmogau, pasivadinęs slapyvardžiu Medis)), o gal jūs pasivadinkite Šermukšniu - ar į Ąžuolą taikotės?...

laša

P.S.
ne vandeniai -- o vandenYs (grumtiniai vandenys, principe kaip ir šuliniuose - rudens laiku pakyla.)
ir ne valos, o balos.

Iš tikrųjų tai čia muzika - ne vaizdas, kapsi - labai šlapios šermukšnių kekės, beveik nuogi medžiai - valos prilytos (iš dangaus, atspindi dangų.)

Kartą, mačiau keistą vaizdą, labai keistą, bet ne iš lauko žiūrint, o kampu tokiu iš maždaug antro aukšto, šiek tiek žemiau. Gatvės pradžioje stovi namas šermukšnių raudonumo stogu (dabar tokių čerpių imitacijos stogo dangų yra įvairiausių spalvų.) tai stovi toks namas labai raudonu stogu. Gatvė - neasfaltuota, žvyras, ir joje labai daug duobučių kurios labai ir nesimato) bet kartą po lietaus, kiekvienoje duobutėje vanduo - labai daug peklučių ir jos visos tokios raudonos, kaip kad būtų kiekvienoje vanduo nudažytas raudona purpurine akvarele, arba arteriniu (ne veniniu) krauju. Nežinau, kas tai buvo per atspindys, dangus buvo baltas (apsiniaukęs vientisas ir šviesus.) žiūrėjau ir stebėjausi, kaip taip tas atspindys tą kart susidarė. O gatvė pavadinta, vokiška pavarde, mat čia buvo vokiečių kraštas, ir po nepriklausomybės - Lietuvoje, ją pavadino vokiška pavarde. (nėra tos gatvės pavadinimo užrašę kas nors - nepaklausę, nepasitikslinę, ir vis kokią klaidą įvelia, visiems nepatogu, bet valdžia jau buvo popierius išleidusi -visur tokiu pavadinimu ją pavadinusi, ir nesivargino jos keisti.) ir dabar pildydami dokumentus, oficialiai ir ne, visada žmonės sutrinka, ir pasitikslina, padaro kokią nors klaidą. Tai gi, tos balos, lyg visiškai iš kraujo – kraujo prilytos duobutės ant gatvės, man susiasocijavo su karu (karo veiksmais - kada kraujas teka laisvai, liejasi kaip vanduo). Ir parašiau tokį trieilį, haiku manieroje - tas gamtos reiškinys atspindžiu tokiu neįprastu, (niekada daugiau taip neatspindi balos dangaus, ar lauko, nežinau kodėl taip jos atspindėjo, bet labai ryškiai, iš kokio kampo pro langą tokiame aukštyje bežiūrėti, ir kokias penkias, gal ir aštuonias minutes) buvo akstinu, parašiau haiku:
- * -
Идёт Гроза Войны по Миру
По улицам — ручьями
Человечья кровь течёт...
_________________

Kada balos telkšo ilgai nesusigerdamos, rimipimi, tada jau būna ruduo, nes vandeniai gruntiniai pakyla, ir jos telkšo - dangų atspindėdamos - o dangus baltas. bet raudoni šermukšniai, lyg rudenio gėlelės - viskas jau pilka, išplauta lietaus, lyg laumelių sijonai, ar plačios rankovės, kažkas tokio, šmėščioja - o gėlių jau nebėr; nulyja, nuo šermukšnių laša, ant žemės dangaus akys... (kartais jos būna nepaprastai žydros, o kartais mėnulis (jei naktis, rimipimi) bėga šuo benamis, laka laka, mėnulio išlakti negali. na, ar ne dangaus akys telkšo? (vasarą netelkšo - gruntiniai vandenys nepakilę, ir pašalo nėr - jei pavasaris.)