Gražiai apjungta žiema su jausmais, malonu skaityti :)

banaliai apie laiką kuris ale gydo, o ką gydo kam gydo kas čia serga, nu nėra to, frazė ta nuvalkiota.
pradžia nepatiko, vien jau tuo, kad aiškus kiekvienas naujas žodis priekin - tai yra lengvai numanoma raiška, ir dar ta frazė žodis žodin dažnai pasitaikanti, tiek šnekamojoje kalboje, tiek literatūroje (tačiau jei literatūroje pasitaiko, tai jau labai pigioje, man atrodo, kad jums (jūsų kūrybai) tokie "fintai" – tokia raiška labai netinka; kičas ir tiek.)
o grakščių vietų kelėtas yra, grakščios:

"sniegenų alpuliu
sausyje
tobulai nuvilnijęs
į naktį
apsnigta krūtine
it mėnulis
ilgai nesirodęs
toks(-ai) skirtingas
ir nevienodas" ------------
-------------------------------------
grakščiai žiemiška pilnatis, sniegas mėlynas ir laikraštį gali skaityti... va toks grakštus gabaliukas
žiemos pilnaties, o gal pirmojo sniego iškritusio naktyje, ir viskas taip kvepia, balta ir šviesu; tokia grakšti atmosfera.
o eilius ne, jis turi gaivališkumo, bet nelabai, dekoratyvus, melodingas ir labai gadina tos klišės apie laiką
kuris gydo. O dabar viena dainelė ironiška nuskambėjo. Ji lyriškoje dvasioje ironišku kampu, teatralizuota. Borisas Moisejavas dainavo, ką tik jubiliejų savo švenčia, tai kaip jis gimė, ir daktaras atėjo žiūri į jį, o jis susigėdo, nes jis be kelnaičių - nuogas, ir pagalvojo, kad jis toks mažas ir turi dar augti ir užaugti, nes mažam negalima numirti, dar neužaugus, o užaugusiam ir pasenusiam negalima susirgti:
Puikiai taip ir visame tame laikas:
"Маленькому нельзя умереть
старенькому нельзя заболеть" ------
---------------------------------
tai va man labai patiko ta dalis, jūsų teksto, kurią pacitavau. Tos atskiros grakščios atkarpėlės.

Kas per pabaiga, tokiam perlui..arba aš neįsigilinau, bandysiu dar.

Anamcariškas, va tokį negaliu nepriglausti...