To kvinta: jums neatrodo, man - atrodo. jums apie nieką, man - apie daug ką. nesvarbu. om shanti.

bet jis man neatrodo poezija, o kaip atrodo - paaiškinau. (galit neaiškint, apseisim... tik ironija lyriniam subjektui, dramatiškai kalbančiam jūsų tekste apie nieką...)

Sudomino. Ypač pradžia. Net ne gaila skaitymui sugaišto laiko :)

To kvinta: nemanau, kad tekstus reikėtų aiškinti. nebent esant ypatingoms aplinkybėms. }}}
To Piligrimas, AmberSea: ačiū nuoširdus. smagu girdėt. }

Vienas jaunuolis, netyčia, neplanuotai susipažino su gražia moterimi. Jauna moterimi. Jie porą kart susitiko, nes jis jai skyrė pasimatymą į kurį ji atėjo. Tai buvo du pasimatymai – pirmas, tai kino teatro salėje, mat ir ji ir jis kino seanse buvo po vieną, sėdėję vienas šalia kito, mat tokios buvo jų vietos. Jis ją palydėjo namo, bet į svečius moteris jo nepakvietė, tačiau pasimatyti dar kartą sutiko. Antras pasimatymas jų įvyko skvere, ten kur jie ir sutarė susitikti, lauko kavinėje. Jaunuolis netyčia kliudė puodelį kavos ir išsiliejusi kava, sutepė naujosios pažystamos lengvą, ganėtinai keistą žydros spalvos šilkinę suknelę. Moteris trumpam pasitraukė į moters tualeto kambarį, bet nesugrįžo. Jaunuolis pamanė, kad ji įsižeidė, gal užpyko, tačiau negalėdamas pamiršti jos akių, kurios žiūrėjo rodos taip pažįstamu žvilgsniu, artimu, lyg 100 metų jie jau žino vienas kitą, nors nė vienas tiek metų dar nebuvo nugyvenęs, kad jis vis tik ryžosi aplankyti ją, mat pirmo, neplanuoto pasimatymo metu, palydėdamas ją iš kino seanso, jis žinojo, kur ji gyvena.
Apsilankęs sekančią dieną, su gėlėmis ir atsiprašymu jos namuose, tikėdamasis vis tik ją sudominti tolimesniam bendravimui, atsiprašydamas kartu, už savo nerangumą, kuris jo paties nuostabai, neaišku iš kur ėmėsi, mat tam galantiškam jaunuoliui, tai buvo svetima ir visiškai nebūdinga, jaunuolis sužinojo – Judita mirė, ir šiandien, tą dieną, kada jaunuolis apsilankė, kaip tik mirimo metinių diena. Jaunuolis nepatikėjo, bet pamatęs Juditos nuotraukas, kurias parodė jam, auginę ją nuo vaikystės (žuvus jos tėvams auto katastrofoje) įsivaikinę jos globėjai.
Judita mirė netikėtai, būdama visiškai sveika – ji užspringo kavos tirščiais, ir jos mirtis atrodė visam svietui, kaip koks nesusipratimas. Juditos palaikai, kaip pamatė jaunuolis, dar vakar netyčia sugadinęs jos suknelę netyčia išlieta kava,
buvo aprėdyti, ta pačia, pasimatymo proga,lyg ir keista, žydra suknele. Jaunuolis panoro aplankyti jos kapą, tačiau globėjai nepanoro, dėl suprantamų priežasčių, daugiau su juo kalbėtis, mat nepatikėjo jo, jiems pasirodžiusiu piktu pokštu. O jaunuolis, vis vaikščiojo po kapines, žiūrėdamas į kiekvieną antkapį, ir ieškodamas portreto bei inicialų Juditos, kurios suknelę sugadino metai jau po jos mirties. Jis tapo užsidaręs, keistas, susikrimtęs, nekalbus – jam pavažiavo stogas, ir jis girdėdavo vis nesiliaujančius į duris skambučius, kurias atidaręs rasdavo tik tylą ir nieko daugiau.
__________________
Ar čia, jūsų publikuojamas tekstas kartais ne apie jį – tą jaunuolį (arba panašaus likimo (jaunuolę, jaunuolį) tai yra žmogų, kaip tas jaunuolis)) ?..

Antras posmukas man patiko labiau:)
nors ir visas eiliukas turi kažko, kas traukia. Skaičiau kelis kartus, ir man patiko. Gražu:)