o, koks gėris.. kaip gražu paliko širdy perskaičius. puikiausia poezija, žaviuosi atradus, ačiū autorei už tą jausmą.. prie kurio galima buvo prisiliesti.

"gal į šiaurę, kai šitaip tuščia" - puikuma, gražus žodynas.

Lengvai plevenantis, švelnus, trapus. Tuo pačiu apimantis daug ir plačiai - šeimos (gal tautos) istorija.
Aš taip įskaičiau:) Ir ta mūša šalia - tikrai oda šerpetom tirpsta.

tokia mūša šalia – net oda šerpetom tirpsta atsisakyčiau.
ieškai manęs šlapiame rutuly; pieštinėmis rankomis - dar pagalvočiau.
nusidriekusias valtis; šešėliuojame sakyčiau jie per arti vienas kito, kuria nemalonų įmantrumą.
O nepaisant šių pasvirduliavimų-pagalvojimų patinka. Velnioniškai trapu.

Mane jis veikia. Ne, būsiu atviras: priimu jį, kaip savastį, be jokio pasipriešinimo, nors rasčiau prie ko pasikabinėti, tačiau tie kabliukai, tegul pabūna užmesti kažkokioj kertelėj, kurios negaliu pasiekti. Kad nepamesčiau ir ateity galėčiau pasmalsauti, kodėl šiuo momentu mano kontaktas su šiuo eilėraščiu toks (nemoku įvardyt - koks) pasiimsiu pas save.