pavasaris jus atskiria nuo kitų (aš supriešinate visiems). o mano galvoje yra atvirkščiai - pavasarį milijonai saulių tampa viena, ir gamta joje atbunda.

o, koks nuostabus praturtėjimas!

Reikia su visais dalintis, tiek saulučių vienai...Pavydžiu.

P.S.
banalu, yra tai, kas nuvalkiota. (dažnai besikartojantys įvaizdžiai, minties kampas į subjektą arba objektą išreiškiant santykį, jei kalbame apie literatūrą.) tai gi pas jus banalu, tas milijonas Saulių, viena galimybė - daryti iš to satyrą, satyrinę miniatiūrą, trūksta čia iki jos. O pienių turi milijoną - visi, kas turi regą, pas jus pirmoje pusėje gan kategoriškai teigiama, kad visi turi tik vieną Saulę, kada geltoniu prisipildo laukai pavasario intervale.

Realybė nėra banalybė - mat viskas kinta... kažkada jūs būsite senatvės etape, jei nenumirsite anksčiau, nei jis jus aplankys, juk viską gyvenime reikia patirti, kas jame skirta patirti... Taip kad realybė nėra banalybė - viskas kinta.

banalybė - realybė

kad man visad šalta :)

Ne aforizmas, ne sentencija. ( o kas liečia milijoną, tai neturit - mat jei turėtumėte tai žinotumėte, kad to sakyti (tuščiai) – nereikia...)

trumpieji žanrai - lyrika, gal. (bet banaloka.)

Nebijot nudegti? Pasidalinkit. :)