Matosi ryžtingumas.Tik stiprios asmenybės stiprus jausmas gali išprovokuoti tokį pasakojimą apie išmąstytą arba (neduok die) tikrą veiksmą.Stiprios emocijos visada žavi ir tai nustumia į trečiaeilį planą galimus kūrybinius netobulumus,man,pavyzdžiui,jie visai nerūpi,aš galvoju,o kas gi dabar bus toliau?

Oi ne. Nepatikiu. Net pati idėja atrodo netikra.

Nežinau, kažkaip pro šalį...

Nu nežinau. Kažkodėl man primena straipsnius iš laikraščių ar delfio (tematikos prasme), na ir tarkim pati darbo raiška manęs nežavi. Gerai, kad taip mastot (nors ir ta atleidimo tema tikrai nėra nauja). Mano nuomone darbui labiau tiktų ne eiliuota, o proziškesnė raiška (nes dabar tokios vietos kaip "pleveno", "mano", "pervėrė", "gėrė" ir tuo labiau pabaigoje "nudėjau", "pasėjau" - viską tik sumenkina. Man tokiom darbe eiliavimas nelimpa). Viską apvilkus kitokiu rūbu - kažką jau tvirtesnio turėtumėte. Bet čia tik pagal mano skonį.

Sujaudino toks kalbėjimas, tarsi pliūpsnis, tarsi galingos srovės prasiveržimas.Stipri malda.