Labai miela skaityti tokis eiles,gera nuotaika,nakties ramuma ir sniego karalienė virš miesto,kurianti žiemos pasaką.Manau,tokias eiles gali rašyti tik laimingas žmogus.

Deimantė:Tvarkingai sudėtas tekstukas. Skamba, ir pakilus. Bet nieko naujo. Šypt.

Na,kartais mane stebina to"naujumo ieškojimas".ŠTAI,Jums,MUMS dar viena gerumo akimirka.
Ir kasdien tai,kaip dovana.Mokykimės priimti,pasisveikinti ir pasveikinti tai,kas rašoma iš Širdies.

...man Jūsų eilių baltas , gražus jausmas labai paglosto širdį :)

Tvarkingai sudėtas tekstukas. Skamba, ir pakilus. Bet nieko naujo. Šypt.

Ir snaigės sukasi, tarytum kviestų,
Drauge pašokt žibintų šviesoje.
---------------------------------------
Pilki namai, staiga pavirtę rūmais,
Šilti ir jaukūs sausio glėbyje.


Graži naktis, tiesiog regiu,
Esu žiemužės vaikas, gera
Kai atrandu tokius - jausmu lašu,
O lūpos AČIŪ tyliai taria. :)

Pabiruoge, ką daryti kad kvintai tik jos eilėraščiai skanūs..yra žmonių, kurie visą gyvenimą tik sraiges ragauja, paskui matai kaip kiautas pats susisuka ant galvos...
gražus tas eilėraštis, taip jau daug kas taip rašė, bet juk šiandien būtent taip tavo siela dainavo..(p.s. posakį "siela dainavo" panaudojau kaip kilšę- kvintai prie sraigių..Skanaus.

Kvinta,tavo TUŠTYBEI nėra ribų.Jei tavyj atbukę jausmai,tai gal atsitrauk nuo to,kas šviesu,švelnu ir tyra,ką?..

Na,toks,eilėraščių... Princas :)
Tikrai nuostabus.

Paskutinis posmas atskleidžia patį žiemos grožį mieste...... :) nuostabu

labai prastas eilėraštis.
Žiemos įvaizdžiai - snaigės, (siaubas kokia klišė) snaigės šoka valsą, sukasi po žibintais nakties, kviečia šokti baltą šokį - tai valsą, na 3/4 ritmu. Tiesiog mintinai žinai kas bus parašyta, taip banalūs įvaizdžiai bandant nutapyti žiemos sningančią naktį. Eilėraštis tuščias (turiniu.) bet prijuokint prijuokino (iš kart matosi kad prikurtas - prigalvotas, bet neišjaustas, o pailiustruotas tokiais įprastais - reiškia banaliais, jau nuvalkiotais tapusiais stereotipiniais įvaizdžiais.) O prijuokina ta vieta (pabandykite pajausti būseną, kas rodosi lyriniam subjektui, (citata):
Tokia tyla, net spengia ausyse. --- o dabar pagalvokite, palyginkite, pajauskite, ar ta būsena apima žiūrit į sningančius gatvės žibintus (juk jie lyg užengti kokiu ažūru, nailonu, ir panašiai, tamsoje sninga - matosi tik žibintai apgaubti tuo snigimu (ar spengia ausyse?) ir jei (citata) :
Tokia tyla, net spengia ausyse.

snaigės sukasi, tarytum kviestų,
Drauge pašokt žibintų šviesoje.

O tas baltumas toks gražus ir tyras
Ir, rodos, rūpesčių jokių nėra.

Tas kerintis, tas nuostabus baltumas,
Atnešęs pasaką į širdį naktyje.. --- tada, kada "net spengia ausyse tyla?.."

Prastas eilėraštis. (sugalvotas bet neįtikinantis ir nuspėjamas į priekį, tik toje vietoje suklusti, kaip? spengia ausyse, ir taip atrodo snaigės?..) TAI GI - tikras kičas tas eilėraštis, o su tylos apibūdinimu, kurioje vyksta veiksmas, juokingas toks nesusipratimas.