Dėl dilgėlių augimo vietos pritariu piligrimui, o elės patiko, nes jos verčia susimastyti.

/Suvešės nesėta dilgėlė/
/Žemės saujoj, kurią aš laikau./
Kalbama apie žmonių išėjimą Anapus.
Žemės sauja puoselėjama, kol lyrinis herojus pajėgia.
Paleis ir tuoj atsiras dilgėlė prie sodybų tvorų.Nesėta.
Aplinkiniai nejaučia.Tuo netekties jutimu springs šuo.
Tuštuma. Vaikai neteks vilčių kurias dar puoselėjo.
Neliks atminimo - akli eis ir išraus net paskutinę dilgėlę,
kuri neprašyta jį saugojo.
Nepyk, Kaip Lietau, tai tik mano supratimas skaitant "Prarasti" .
Keista, komentaruose aiškinama biologija,
o ne kūrinys. Juk pavadinimas ne "odė dilgėlei ir jos gydomojom savybėm".

Pažiūrėk, Lietau, kaip aš matau :)


Suvešės nesėta dilgėlė
Žemės saujoj, kurią aš laikau.
Kris nutvilkyta žaibo kielė,
O jos žvilgsnį žemė pagaus
Ir pasės prie sodybų tvorų
Tarp blakstienų kerpėtų žilų...
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
Šuo prie tvarto užkimęs sulos,
Tarsi smaugtų jį kąsnis sprangus.

O mane paveikė tų žmonių likimas ir kartu pakėlė mylėjimas net suluošinto gyvenimo.Beviltiškumas greta vilties. Optimizmas šalia tragizmo.

Čia, Piligrimai, padėjai mane į vietą :) Biologiniu požiūriu. Žinau tai, šiek tiek irgi tuo domiuosi. Bet norėjau pasakyti, kad dilgėlė auga vieniša, nes šalia paprastai kiti augalai jau nebegali augti. Išrovus dilgėles praeis tik kažkiek laiko, kol čia suvešės kiti augalai, nes čia nebėra jų šaknų užuomazgų, nėra sėklų...

Paskutinis ketureilis kažkuo man įdomus. Gal vėl per daug skaičiau, bet prieinu būseną kuomet perskaitau ir nejaučių, kad mane labai užvežtų - tvarkinga, gražu, bet...

P.s. - noriu pasikabinėti prie tavo komentaro :D "man dilgėlė miela tuo, kad ji gali augti net ir ten, kur kitas augalas neauga" - dilgėlė yra nitrofilas ir žinok kaip tik auga ten, kur kiti augalai labai norėtų augti. Jei auga dilgėlės - žemė derlinga, turinti augalams reikalingo azoto ;)

Šiaip tai toks nostalgiškas.Ir teisingas.

O kodėl poezijoje visi turi galvoti vienodai? Kodėl dilgėlė būtinai turi turėti tik tą konkretų įvaizdį? Gal man dilgėlė miela tuo, kad ji gali augti net ir ten, kur kitas augalas neauga. Juk tai galima asocijuoti su kažkuo, kas mums yra belikę, tarkim, gyventi taip, kaip kiti neišgyventų. Aš tai kaip pavyzdį pasakiau. Kita vertus įvaizdis yra būdingas laikmečiui, šaliai. Jei mums gandras vaikus neša, tai Afrikoje jis yra skanus kepsnys. Jei viduramžiais varlė asocijavosi su blogiu, raganom ar burtais, tai jau mūsų seneliai draudė užmušti varlę, nes gali būti lietaus. Tokių dalykų yra begalės. Todėl ir nemėgstu eilių, kur kalbama simboliais - man tai atrodo pernelyg statiška, tai yra šių dienų matematika, kur žodžiai užrašomi aiškia nuoroda (nors tų kūrinių autoriai didžiuojasi giliomis mintimis bei neribota fantazija). O iš tiesų yra atvirkščiai. Tokia mano nuomonė. Nefilosofuokit, Kvinta, komentaruose, parašykit į asmeninį paštą, aš mielai su jumis padiskutuosiu (jūs esat įdomi asmenybė, išprususi iki negaliu), kai turėsiu laiko. Dabar man reikia dirbti, deja...

kad gražus – o kas čia gražaus?
kad gilus – ar iki tiek dasikapstom?
kad rimuojas – o ir neramu visai daros...
dilgina, dilgina ir dilgina – sako sveika...galbūt...

P.S.
tik prisiminiau dar tokį dalyką, Įvaizdis - dilgėlės tai lyg piktžolė, na nereikalinga kažkas, bet kad tik jos augtų (Anglijoje tai specialiai, ramybė jai, profesorė Šimkūnaitė kalbėjo, kad jas šiltnamiuose augina - dilgėles, ir labai vartoja. Ir tikrai, tiek sultys, tiek arbata, labai geras dalykas, pačių pirmųjų - anksti pavasarį. Dilgėlių sultys - 20 gramų su burokėlių sultim - labai stiprina kraują, atstato hemoglobiną, ir nėščiom galima gerti..) bet gali būti tas įvaizdis - poezijoje dilgėlės, kad ją išrauti reikia...

(POŽIŪRIS skurdus, (o ne aiškinimo kalbėjimas.) taip kad, nesutinku, parinkau būtent tą žodį.))