P.S.
aš tai - sprendžiant iš pavadinimo, iš kart skaitau tapybos kontekste, ir gaunasi: Ir ūmai pamačiau. Jį. (– apšvietimą). Juos. (daiktus aplietus šviesa ir nužvelgimas iš kur ji krinta, tai yra žvilgsnis į dangų, užkliūva už stogų, baltų apsnigtų stogų, tamsesniame fone - apsiniaukusiame žiemiškai reiškia, jie baltesni už dangų, jis tai yra tapęs, galvojo kad sukūrė, o čia šia tau, jis, išsekęs po linksmybių - atidavęs energiją šiomis dienomis ir dėmesį savo - kalędų šventei - reiškia ištuštėjęs, bet pamatė paveikslą, ir nusprendė, kad jei jis būtų dailininkas - sukurtų paveikslą kuris dar nėra sukurtas... Budizmo filosofijos rakte - mintis abejonė vedanti į prabudimą - tai vidinį tikrąjį žinojimą.)
ženklai diktuoja tonacijas - jei turi po žodžiais mintį. Jis - apšvietimas. Jie - daiktai, ant kurių liejasi spinduliai šviesos... gal po žodžio "dangų", prašosi pauzė - brūkšnys.
Keisti dalykai čia: kapojimasis taškas ir nevienodos pirmosios sakinio raidės - vienur didžiosios, kitur mažosios.
Taškai truputį teigiamai suveikia. O jau tos raidelės... Jos sukuria bardakėlio nuojautą - nežinau, gal tai pasitarnauja kūriniui? ( čia retorinis klausimas :) atsakyti nereikia )
labai neįdomiai (raiškos atžvilgiu) išsakyta mintis.
taip ir Čiurlionis nesukūrė - nes nuskridę žmonės į kosmosą, ir apžvelgią jį, sugrįžę į žemę pasakė, kad ūmai jie pamatė ten - labai panašiai kaip Čiurlionio paveiksluose... Nors kai Čiurlionis juos kūrė - kosmosas jau buvo. Tikriausiai jei būtų gyvenęs iki kol turistai skraidys į kosmosą, (o taip bus), jis nuskridęs ten - pasakęs būtų: "Ir ūmai pamačiau.
Jį. Juos.
aš ir vėl.
nieko nesukūriau.";
P.S.
pagal Celsijų, prie minus dviejų laipsnių, ir Antarktidoje vanduo priima kietą pavidalą, o prie nulio, pagal Celsijų – skystą pavidalą, bei prie + 100, pagal Celsijų, priima dujinį pavidalą, tačiau, jei Celsijus ir nebūtų to sukūręs, vanduo darytų taip pat, kaip ir dabar...
neįdomiai (raiškos atžvilgiu) jūs išrutuliavote mintį, formate "eilėraštis proza". gal greičiau pamąstymas galėtų būti, ir vis tiek trūksta raiškos, nors mintis - yra, ir su jausmiuku, tiksliau - su nuotaikos pustoniais, bet skrumnai, meninės raiškos atžvilgiu...
(Mat supratau, kad dailininkas pamatė tai, ką jau buvo tapęs - sukurtą paveikslą, tuos stogus, ir tą spalvą, dangų, ir jam toks nušvitimas šmėsteli, kad jis nieko nesukūrė, šviesa visada ta pati, tik keičiasi spindulio kampas - kartu ir spalva, ryšium su tuo. Tikiuosi pas jus nėra tiesmukas atpasakojimas - lyg kažkokios padrikos mintys raštu; na o jei tiesiogine prasme čia kalbėjimas, ir nieko daugiau - tada jau PARDON, bet tai ne eilėraštis proza.)
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-05 20:42:03
Mintis užfiksuota. Gal tiek ir tereikia? Šypt.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-05 00:36:04
kad jau sukurta, yra eilės
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-04 22:52:57
Argi balta nėra gražu? Gal tai kaip tik šedevras...
Anonimas
Sukurta: 2011-01-04 22:09:11
Liūdnai:), bet man puiku :)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-01-04 18:58:04
pasivagiu... :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-04 18:03:43
P.S.
aš tai - sprendžiant iš pavadinimo, iš kart skaitau tapybos kontekste, ir gaunasi:
Ir ūmai pamačiau.
Jį. (– apšvietimą). Juos. (daiktus aplietus šviesa ir nužvelgimas iš kur ji krinta, tai yra žvilgsnis į dangų, užkliūva už stogų, baltų apsnigtų stogų, tamsesniame fone - apsiniaukusiame žiemiškai reiškia, jie baltesni už dangų, jis tai yra tapęs, galvojo kad sukūrė, o čia šia tau, jis, išsekęs po linksmybių - atidavęs energiją šiomis dienomis ir dėmesį savo - kalędų šventei - reiškia ištuštėjęs, bet pamatė paveikslą, ir nusprendė, kad jei jis būtų dailininkas - sukurtų paveikslą kuris dar nėra sukurtas... Budizmo filosofijos rakte - mintis abejonė vedanti į prabudimą - tai vidinį tikrąjį žinojimą.)
ženklai diktuoja tonacijas - jei turi po žodžiais mintį. Jis - apšvietimas. Jie - daiktai, ant kurių liejasi spinduliai šviesos... gal po žodžio "dangų", prašosi pauzė - brūkšnys.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-01-04 17:46:10
Keisti dalykai čia: kapojimasis taškas ir nevienodos pirmosios sakinio raidės - vienur didžiosios, kitur mažosios.
Taškai truputį teigiamai suveikia. O jau tos raidelės... Jos sukuria bardakėlio nuojautą - nežinau, gal tai pasitarnauja kūriniui? ( čia retorinis klausimas :) atsakyti nereikia )
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-04 17:43:10
labai neįdomiai (raiškos atžvilgiu) išsakyta mintis.
taip ir Čiurlionis nesukūrė - nes nuskridę žmonės į kosmosą, ir apžvelgią jį, sugrįžę į žemę pasakė, kad ūmai jie pamatė ten - labai panašiai kaip Čiurlionio paveiksluose... Nors kai Čiurlionis juos kūrė - kosmosas jau buvo. Tikriausiai jei būtų gyvenęs iki kol turistai skraidys į kosmosą, (o taip bus), jis nuskridęs ten - pasakęs būtų:
"Ir ūmai pamačiau.
Jį. Juos.
aš ir vėl.
nieko nesukūriau.";
P.S.
pagal Celsijų, prie minus dviejų laipsnių, ir Antarktidoje vanduo priima kietą pavidalą, o prie nulio, pagal Celsijų – skystą pavidalą, bei prie + 100, pagal Celsijų, priima dujinį pavidalą, tačiau, jei Celsijus ir nebūtų to sukūręs, vanduo darytų taip pat, kaip ir dabar...
neįdomiai (raiškos atžvilgiu) jūs išrutuliavote mintį, formate "eilėraštis proza". gal greičiau pamąstymas galėtų būti, ir vis tiek trūksta raiškos, nors mintis - yra, ir su jausmiuku, tiksliau - su nuotaikos pustoniais, bet skrumnai, meninės raiškos atžvilgiu...
(Mat supratau, kad dailininkas pamatė tai, ką jau buvo tapęs - sukurtą paveikslą, tuos stogus, ir tą spalvą, dangų, ir jam toks nušvitimas šmėsteli, kad jis nieko nesukūrė, šviesa visada ta pati, tik keičiasi spindulio kampas - kartu ir spalva, ryšium su tuo. Tikiuosi pas jus nėra tiesmukas atpasakojimas - lyg kažkokios padrikos mintys raštu; na o jei tiesiogine prasme čia kalbėjimas, ir nieko daugiau - tada jau PARDON, bet tai ne eilėraštis proza.)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-01-04 17:22:10
atrask savyje sukūrtą