Verčiantis susimąstyti. Eilėraštis, kurį norėtųsi skaityti dar kelis kartus, kad įsigertum į jį, įsilietum. O galiausiai kiekvieną kartą skaitant vis iš naujo, suprastum vis ką nors nauja, įžvelgtum tai, ko neižveglei anksčiau. :)

Parduodu pamestą sielą.
Nes nieks neatsiliepė radus.
Turbūt savininkas seniai išsikėlė
į airiją ar emyratus

:) :)

...liustros nieks neberušys...taip negrabiai nuskambėjo, o mintys įdomios-parduodama siela...

Anamcara, oho :) puikiai viską sudėliojai, ypač svarbu, kad dar bandei ieškoti savininko...čia labai dau apie Tave pasako :) (žinai, kaip būna kitą kart su piniginėm, o čia juk SIELA.. ) ačiū, mieloji, kaip tik sėdant į Kalėdų traukinį, man šių minčių reikėjo...Būk laiminga

Radybos-geras dalikas, bet jei netinka-išmeskit, juk siela gali įsigyventi sieloje,o tada...
Patiko ir man-tema negirdėta.

P.S.
emyratuose nėra tokių senių kalėdinių, kurie nuo suolo nupultų, jie pilvo šokį žiūri ir šąla iš džiaugsmo.

jūsų tekstas lyg Pjero dainelė Malvinai, o ji, ta garbanota malvina, tikra blondinė - negirdi, ir neperka jo tos ašarėlės nupieštos, tik sijonus pasiraičius, laigo su Artemonu po pievą, varlės kvarkia, išvirusios kaip kiaušiniai ir vėžlė Tortila, kaip Marija auksarankė, megzdama mezginį pasaką seka "Ar laimė, ar nelaimė – vis viena vie viena." o Malvina baltom garbanom, sijonus pasiraičiusi, pantalonai su kvierbetkom, senis kalėdų nuo suolo nupultų pamatęs, su Artemonu - juodu pudeliu garbanotu kai Judas, palei tvenkinį lakioja, ir negirdi tokios širdingos Pjero dainelės, ir neperka aukcione jo ašarėlės nupieštos. Labai užsiėmusi su Artemonu laigyti po pievą, prie tvenkinio, kur ta vėžlė Tortila, kaip Marija auksarankė - ką tai neria neria, nėrinius akytus, ir pasakas pasakoja - visažinė Vėžlė vardu Tortila: "ar laimė ar nelaimė – vis viena vis viena".

Ir man eilius patiko. Kai pabaiga tokia smūgiuojanti, nebėr ką pasakyt.

Tik užkliuvo žargnoninė eilutė:
Ir liustros nieks neberušys.

Taip, eilius suintrigavo, bet ...sielos nereikia, turiu savo.

Patiko :)