Sutinku, laikas bėga, keičiamės mes , keičiam ir mūsų vertybes.

prastai

Man čia panašiau į prozą, tik kažkodėl suskaldytą eilutėmis.

Nubėga metai šuoliais ir kas dieną gyvenimo mums lieka vis mažiau. Saulėlydį ir auksinę mėnesieną išmokstame vertinti kaskart vis labiau. Kiek ko turėjome, suprasime tik tada, kai vieną dieną visa tai prarasim.

kodėl paskutinės keturios eilutės taip keistai suskaidytos? eilutę užbaigiam ir pradedam kitą, kai norim daryti pauzę, esat tikra, jog šiame eilėraštyje jas darytumėte tokias?

kaip koks tostas - ne poezija, mintis "užvalkiota", ir išreikšta banaliai, bet viskas ritmiška, ir jei pabaigoje ritmiškai surišti ir kažko palinkėti, gali būti ne poezija, ne literatūrą, nes per lėkštai pateikta, o tostu, palinkėjimu, gali. ten gilumų didelių nereikia, kad būtų aišku kas norima pasakyti ir kad neprailgtų klausytis tautę šapaniaus pasiėmus, inteligentiškai išsiviepus ir išraiškingai susidomėjus. Bet ne Naujametinis, jokiais būdais ne - mat disonuos (nuo žodžio disonansas) tematiškai su pačia švente. Kitom progom - taip. Atrodys iškilmingai.

prasmingai...

Gal sukurti skyrelį Jausmuose, pavadinimu Tostai, linkėjimai, nes, rodos, poreikis yra. Dedikacinio pobūdžio.
Perkeliu į minėtąjį skyrių.

Naujiems metams tikrai tinka :)