Išmintis.Gražiai plaukia mintys.Liūdnokai.O Pelėda visad bus Pelėda ir Jam neprilygs Šekspyras.

Kiek gėrio ir išminties, ir tai yra tiesa.

man čia patiko, gyva: //Tegu iškris iš mano rankų žvakė,/ O ką kalbu,/ Te negirdi dangus,// - ir yra toks momentas, čia ir dabar, dvelkiantis sąmonės sušvytavimu, kada žmogus mąsto, ir kartu kontroliuoja mastymą savo pats - toks vadinasi būdravimas ir kartu ramybė. Sąmoningos aktyvios ramybės būsenos grūdelis. tai ir patiko, jis gan gražiai išreikštas - panašiai kaip haiku savo dvasia.

Ramu,gražu,išmintinga.Tik nereikia pavydėti Šekspyrui.Tas,kurio planuose buvote Jūs,pasirūpino,kad turėtumėte savo,tik savo gyvenimo kelią,kuriuo nueisite vienas,su savo skausmais ir džiaugsmais,laimėmis ir nelaimėmis.Ir savo kelyje būtumėte tuo vieninteliu,pačiu svarbiausiuoju.Argi ne puiku?

Belieka pritarti kvintai. ir dar padėkoti už:
"Žinau tikėjimus tavus -
Esą, po žemę vaikščios mano palikuonys,
Kažkas žiūrės ir pasakys:
Jeigu ne toks, kaip aš,
Tai bent truputį panašus."
TIkrai nežinojau, kad taip galvojo Šekspyras, bet taip manau ir aš ir vertinu kaip nemirtingumo formulę.