daug įvaizdžių, bet visi jie dera. todėl gi - labai gerai. :) stiprus tekstas.

Myliu šią svetainę, jau vien dėl tokių pasikalbėjimų....

Dėkinga. Už laiką ir pasitelktą protą.
Sutinku, daug naudingų pastabų, ypač susijusių su kalbos valdymu.
Aš būčiau linkusi analizuoti asmens, kuris rašė eiles būseną - va tokia ji gremėzdiška, sustingusi ji buvo...
Kita vertus, manau, kai kurie jūsų pastebėjimai virsta bereikalingais rėmais. Pabandykit pafantazuoti, ką reiškia "bėgti raita"...
Raita
- mano mažame pasaulelyje ir atspindėjo visą vidinę ekspresiją (tik nelabai sveika kryptimi), kai lyrinsi subjektas savo jausmus stengiasi angažuoti proto pagalba, racionalaziavimais. Juk taip saugu pasislėpti apmąstymuose ir prisiminimuose. Daug sunkiau būti čia ir dabar - su savo autentiškais jausmais, natūraliais ir gyvais kūno pojūčiais...
- bėgti raitam - tai tai pat subtilus simbolizmas, šiek tiek susijęs su rytų religini išmintimi (ir ne tik), kurioje pabalnotas žirgas simbolizuoja instinkto - priminė/ pamatinės / jausminės paskatos "pabalnojimą"...nors tai daugiau siejama su valia, kuri apima daugiau nei vien tik protą.
Visgi. Kartais simboliai rašant atkeliauja patys - išjaučiami, intuityviai - ir tik keik vėliau pradedu atsekti, kas prie ko ir kaip....

o dėl "lopytų užuominų" - vėl gi kviečiu žvelgti plačiau - gal čia psichologinės žinios - kartais tam, kad išsauguoti "status quo" savo sąmoningumą ir realius pajautimus slepiam po įvairiais proto savisaugos mechanizmais, nereikšmingom detalėm, kurias dar ir kaip reikia lopyt ir perlopyt, kad jos vėl iš naujo ir išnaujo būtų "veiksmingos" - apsaugutų mus nuo mūsų pačių....
ech..ir vis vyraujanti tema tokia pati...

ir visgi pastebėjau, kad žmonės vengia gilesnių diskusijų, tad stengiuosi sumažinti savo lūkesčius, kad pavyks pratęsti šią temą....

taip. kol kas perskaičiau tik pirmą eilutę. kitu paros metu nebetęsčiau. bėgu raita. kas tai? kiek žinau, raiti mes tik jojame ant arklių, arkliai bėga, o ne mes. ar reiktų suprasti, kad lyrinis subjektas sau ant pečių neša arklį ar dar kažką?
dabar apie pirmą strofą. per abstraktu. ir per statiška. štai lyrinis subjektas bėga, tačiau toliau vien tik daiktavardžiai ir būdvardžiai - jokio veiksmo. ir kiekvienam daiktavardžiui priskirta po apibūdinimą - negerai taip, nesugalvoju apibūdinimo visam tam, sakykim, sukausto, įšaldo erdvę.
tuomet toliau. antroj strofoj vėl tas pats. daiktavardis būdvardis, daiktavardis būdvardis, daiktavardis būdvardis... ir toliau tas pats. juk yra daugybė kitų sakinio ir kalbos dalių. visos aplinkybės, pažyminiai, papildiniai, išplėstiniai pažyminiai, išplėstiniai dalyviniai, išplėstiniai padalyviniai pažyminiai ir taip toliau, ir taip toliau. o dabar atrodo lyg būtų sukonstruotas kažkoks mechanizmas, o ne eilėraštis. ir labai atmestinai sukonstruotas (iš skudurinės praeities, lopytų užuominų, niekšiškų slėpynių, užmaršties pakampių etc). o ką reiškia lopytos užuominos? sulopyti reiškia užsiūti, taip? neįsivaizduoju, kas turi nutikt užuominai, kad ją reiktų taisyti. ne duoti kitą, kaip paprastai būna, kai ji lieka nesuprasta, bet taisyti. kodėl, pvz., užuomina negalėjo būti nedrąsi? užuomina juk neapčiuopiamo pasaulio dalis, o veiksmas "lopyti" - labai materialaus pasaulio. keista, kai taip derinama.

dar žvilgtelėjau į jus ir pastebėjau aprašymą: "Šimtui metų į priekį aš tų eilių prirašysiu
Ir neturėsiu, kur dėti..." - nelabai pagirtinas požiūris.

Patinka man Jūsų kūryba,- labai artima būsenomis, tik savosios plunksnos taip neišvedžioju, neduota matyt,- nepatirta gal?

Pabaiga, paskutinės dvi strofos - vinis ;)