Pasakoti mokat. Žodį valdot. Skaitydama vis galvojau, kokiems žmonės skirtas šis tekstas.
Iš pradžių galvojau paburbėti dėl tokių vaizdingų merginų kankinimų aprašymų, tačiau pabaigoje supratau, kad to reikėjo. Tuomet pavojus, kilęs Oksanai, tapo daug realesnis ir suprantamesnis.

Tik man, kaip ir nuo pat pradžių, pavadinimas atrodo netinkantis tekstui. Pavadinimas kelia asociacijas su... kažkuo pagyvenusiu, senu. Sveikinimų koncertu netgi. O tai gali atbaidyti skaitytojus.

Žinau, kad nereaguosit į pastabas apie klaidas, bet vis tiek paminėsiu dažniausiai pasitaikančias:
įterpinys "berods" yra nevartotinas. Jį reikėtų keisti į "atrodo", "tikriausiai", "veikiausiai" ir pan.;
jei išskiriate išplėstines aplinkybes, reikia išskirti iš abiejų pusių tokiais pat ženklais.

Dar užkliuvo žargonų paaiškinimai. Super? Parodykit man nors vieną lietuvaitį, kuris nežinotų, ką tai reiškia. Dirbtinai tai atrodo.

Šįkart nepatingėjau ir ištaisiau šio teksto skyrybą, rašybą ir kai kur stilių. Žinoma, tikriausiai klaidų dar liko, nes tik permečiau akimis. Įdėdu tekstą čia. Jei norėsit, kad pakeisčiau su esančiu klaidingu, rašykit man privačiai.


--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Voldemarui pastarosios dienos panašėjo į keistą sapną, kuris nepriminė net seniai praėjusio, pamiršto gyvenimo laikotarpio, kada jis dar nebuvo nusiritęs iki pat gyvenimo dugno. Prašmatnūs restoranai su muzika ir seksualiom merginom, naujutėlaičiai, madingi drabužiai dar kvepią firminiais salonais, atlygintos skolos ir net po to kišenėse tebešlamantys nesmulkūs banknotai... Tai jusdamas Voldemaras negalėjo atsistebėti, kad po ilgo kritimo žemyn netikėtai sugebėjo už kažko užsikibti ir tik dėka to, kurį daugelį metų laikė savo sesers žudiku, vėl iškilo, išskleidė sparnus, pajuto kitą gyvenimo džiaugsmą, kuriame nebebuvo rytdienos baimės, prirūkyto ir pridergto, pradvisusio buto sienų, persisunkusių alkoholio tvaiku; nebebuvo bereikšmio girtų draugų vapaliojimo, kuris paryčiais baigdavosi barniais ir muštynėmis. Staiga, tarytum mostelėjus stebukladario lazdele, viskas pasikeitė ir iš suskretusio valkatos Voldemaras virto išdidžiu dabita karaliumi. Kol kas jis niekaip nesuvokė, kodėl tas, kurį jis laikė savo mirtinu priešu, pačiu baisiausiu ir nekenčiamiausiu žmogumi pasaulyje, netikėtai pasirodė tarytum iš pasakos su gera pabaiga ir jį išgelbėjo. Kodėl?.. Tai reikėjo suvokti ir įsisąmoninti, nes protas tebevertė Voldemarą abejoti tuo, ką dabar jis įgijo.
– Kodėl manim rūpinies? – kartą, nebeištvėręs neatstojančio vidinio balso priekaištų, Voldemaras paklausė Asto.
– Rūpinuos? – atrodo, Astas nesuprato kokius niekus plepa jo bičiulis ir dėjosi nustebęs, tačiau vis viena atsakė. – Nepasakyčiau, kad tavim rūpinčiaus. Tu ne boba ir ne vaikas... Tau tik taip atrodo, o man taip išeina... O gal todėl, kad pats nesugebėjai savimi pasirūpinti. Tu nužmogėjai, o aš, pats to nejusdamas, bandau vėl tave paversti žmogumi. Matyt, aš Dievas, o tu, Voldi, nevykėlis mano tvarinys Adomas, kurį bandau perkurti iš naujo. – Astas garsiai nusijuokė. – Ir dar, Voldi, yra viena, nepaprastai svari priežastis, – staiga pašaipą pakeitė rimtas tonas. – Tu brolis tos, už kurią prisiekiau atkeršyti. Man reikalinga ne vien tavo pagalba. Tai tik materialu. Man būtina, kad tu išmoktum gerai gyventi ir pragyvenimui užsidirbtum savo jėgomis, nes to būtų troškusi Ingri. Ingri tau nebūtų leidusi paskęsti šūduose, todėl privalau padaryti tai, ko nebegali ji. Tada ir Ingri bus laiminga, jei, aišku, jos siela egzistuoja, gyvena, o nedingo; jei Dievas ne mitas, o Rojus – ne žemė.
Ir Voldemaras nepaleido ištiestos pagalbos rankos. Jis stvėrėsi už šiaudo, išsikapanojo iš dvokiančios kūdros ir tvirtai įsikibo į gelbėtoją, kuriam dar visai neseniai troško suvaryti į širdį aštrų peilį. Kol kas Voldemaras gyveno tariamo sesers žudiko sąskaita. O toliau...
Astas jau sėdėdavo restorane, kai po kurio laiko pasirodydavo Voldemaras ir, kaip to reikalavo iš anksto suplanuotas scenarijus, atsiprašęs už pavėlavimą, atsisėsdavo šalia savo geradario. Jie mažai kalbėjosi, nes Astas buvo susikaupęs, susimąstęs ir nešnekus. Voldemaras gurkšnojo jam užsakytus gėrimus, skaniai ir gausiai vakarieniavo ir kartu su bičiuliu akylai sekė naktinį šios įstaigos gyvenimą.
– Ką ruošiesi daryti? – nebeištvėręs paslaptingumo, jau pirmąjį vakarą paklausė Voldemaras. – Ką mes čia veikiam? Cirkas kažkoks... Oksana ten, – jis mostelėjo ranka, – mes čia...
Astas trūktelėjo pečiais ir lyg nenoriai, tačiau šyptelėjęs vis tik atsakė:
– Nežinau dar, Voldi. Palauk. Ką nors sumąstysim. Ingri čia nebėra, tačiau tie, kurie ją pažinojo ir kurie susiję su jos mirtimi – vis dar čia. Labai noriu žvilgterėti į šūdinas jų akis. – Atsakymas suskambo miglotai ir beveik nieko nepaaiškino, tačiau Voldemarą patenkino netgi tai. Kasdien savajam geradariui jis tapo vis labiau ir labiau paklusnesnis ir ėmė vos ne beatodairiškai juo pasitikėti. Nežinia, ar tai jau galėjai pavadinti draugyste, tačiau kažkokios jėgos verčiamas Voldemaras pamiršo visus kaltinimus ir tapo aklai Astui atsidavęs.
Patį pirmąjį vakarą Astas pastebėjo, kaip išalkusiu žvilgsniu Voldemaras sekioja restorano gražuoles, kartkartėmis dėmesingai nužvelgiančias du geros išvaizdos vyrukus, kurių kišenėse galėjo šlamėti nemažai jas dominančių stambių banknotų.
– Tau kurią? – atspėjęs draugo mintis, šyptelėjęs paklausė Astas. – O gal visas iškart? – Šypseną pakeitė juokas.
– Ne, ką tu, man ir vienos pakaktų... – akimirksniui Voldemaras šiek tiek sutriko, tačiau vertingo pasiūlymo neatsisakė.
Ir pirmąjį vakarą, ir antrąjį kelioms valandoms jis dingdavo už tų nepastebimų, paslaptingų, meilės saldumynus slepiančių durų su išsirinkta prostitute. Astas matė, kaip tuoj pat paskui juos nusekdavo apsauginis. Durys vėl užsiverdavo, o aplinkui niekas nepasikeisdavo, nes tai buvo įprasta, kasdieniška, metų metais nusistovėjusi procedūra. Likęs vienas, Astas pasinerdavo praeities prisiminimuose, kurie įkyriai siūlė seniai pamirštus vaizdinius. Restoranas atrodė visiškai pasikeitęs ir jo nebegalėjai lyginti su tuo, koks buvo anksčiau, tačiau būtent čia tuomet netikėtai jis sutiko Ingridą. Sutiko ir...
„Prostitutė, – Astas prisiminė kokios mintys jį užplūdo tada, kai suvokė, ką gi čia veikia sena jo pažįstama Ingrida. – Prostitutė... Niekada nemaniau, kad ji gali tapti šliundra... Ingrida prostitutė... Po velnių!“
„O dabar jos nebėra. – Mintis keitė mintys. – Nebėra... Po velnių, aš esu, sėdžiu šitam prakeiktam viešnamy, o tavęs, Ingri, nebėra, tu mirei, seniai supuvai, išnykai. Briedas. Aš praėjau pragarą ir nepadvėsiau, o tu likai čia ir seniai nebegyveni. Briedas... – Jis sugriežė dantimis ir pridūrė: – Velniai rautų, kaip nekenčiu!.. Visų...“

– Astai, gal jau užteks tų maskaradų? Ką, velniai rautų, mes veikiame tame prakeiktame restorane? – Oksana irgi iki galo nesuprato savosios užduoties, jos prasmės ir prieš eilinio vakaro pradžią nusprendė išsiaiškinti savo paskirtį. – Vakar man pasiūlė dirbti prostitute...
– Puiku. – Asto veidą užliejo šypsena. – Nuostabu. Šaunuolė. Tikiuosi, neatsisakei?
Tik savo vikrumo dėka jam pavyko išvengti galingo merginos antausio. Astas sugriebė orą kertančią Oksanos rankelę ir, lengvai užlaužęs ją už nugaros, nuginklavęs ir numalšinęs kandidatės į prostitutes įniršį, švelniai pabučiavo kosmetikos paryškintas, truputėlį praviras lūpas.
– Tarp kitko, ten dirba aukštos klasės prostitutės ir skina sau nemažas babkes. Netiki, paklausk Voldžio, kiek jis kloja kasvakar. Tavo mokytojos algelė neprilygs net vieno vakaro jų uždarbiui, – tarytum bijodamas tolimesnės agresijos, nepaleisdamas, o dar stipriau spūstelėjęs merginos rankas, pasakė Astas. Jis taip ir neleido Oksanai suprasti ko nori: galbūt, kad ji taptų prostitute, o gal net tai jam neturėjo reikšmės.
– Durnius! – mergina stipriai pasipurtė ir ištrūko iš geležinių gniaužtų. – Eik velniop, asile!.. Trenktas iškrypėlis...
Galbūt todėl, jog tai buvo penktadienio vakaras, gal todėl, kad šįvakar restorane koncertavo kažkokia garsi grupė, o ant nedidukės pakylėlės šoko pusnuogės šokėjos, kurios tuoj tuoj turėjo visiškai apsinuoginti ir tapti konkurentėmis pastovioms šios įstaigos darbuotojoms, žmonių restorane susirinko neįprastai daug. Tačiau, prasidėjęs kaip įprasta, šis vakaras baigėsi visiškai kitaip.
Iki vidurnakčio liko visai nebedaug, kai netikėtai pro tas pačias duris šalia baro, lydimas dviejų plačiapečių vyrukų, pasirodė Renatas. Astas jį buvo matęs labai seniai ir tik keletą kartų, tačiau atpažino iškart ir nesuabejojo, kad tai jis, tas buvęs suteneris, dabar kažkieno valia tapęs galingu, turtingu verslininku. Renatas atėjo ne vienas. Paskui jį paskubom įtipeno dar vienas žmogus, kurį Astas pažinojo kur kas geriau ir artimiau. Tai buvo Amerikietis. Senstelėjęs, tačiau mažai pasikeitęs, tokio pat tvirto, raumeningo kūno sudėjimo, ūsuotas, nepraradęs aštraus, prieštarauti neleidžiančio žvilgsnio... Tai buvo tas pats žmogus, kurio dėka, Astas neabejojo, jam teko iškęsti visas tremties netektis.
– Štai jie, – ramiu, bet džiugiu balsu, nežymiai mostelėjęs galva, pasakė Astas šalia sėdinčiam Voldemarui, kuris ką tik grįžo po eilinio pasilinksminimo su viena iš prostitučių ir, gurkšnodamas gaivų sausą vyną, mintyse dar bendravo su Amūru. – Renatas ir nežinia ką čia veikiantis Amerikietis. Įdomu, labai įdomu, kas juos sieja. Anksčiau, atrodo, jie neturėjo bendrų reikalų. O gal... Velniai žino... Gal klystu, gal nežinojau... Patikrinsim...
Astas paskubom surinko Oksanos telefono numerį ir, išgirdęs ragelyje jos balsą, ištarė:
– Matai tuos, kurių laukėm?
– Taip, daugmaž nutuokiu, kad tai jie.
– Šaunuolė. Visada maniau, kad esi faina šnipė, tačiau būk atsargi, mažyte. Labiausiai pavojingas tas, juodu švarku, ūsočius...
– Nori, kad su jais permiegočiau? – suirzęs ir apgirtęs merginos balsas neleido Astui tęsti. Ji dar nepamiršo vakare įvykusio pokalbio, tebebuvo šiek tiek pyktelėjusi ir nesuprasdama pavojaus, nenorėjo klausyti perspėjimų.
– Kaip nori, prašau, dulkinkis su kuo tinkama. – Galbūt Oksana nesitikėjo tai išgirsti, tačiau sutikimą gavo nedelsiant. – Tik abejoju, ar šiąnakt tam bus tinkamiausias metas. Būk atsargi ir pasistenk sužinoti kuo daugiau informacijos. Girdi, man svarbu viskas. Na, argi turiu tave mokyti? Tu ir taip viską žinai.
Ilgai laukti neteko. Pakankamai rizikingas Asto planas suveikė ir pamažu ėmė rutuliotis. Netrukus prie Renato priėjo Vaidas. Jie pasisveikino, persimetė keletu žodžių ir, turbūt gavęs teigiamą atsakymą, Vaidas pasuko prie Oksanos staliuko. Jau po minutėlės Oksana atsistojo, persimetė per petį rankinę ir, žaviai krestelėjusi plaukus, lydima Vaido, pasuko prie Renato ir Amerikiečio staliuko. Kas tai buvo – noras įtikti savo šeimininkui ir neleisti nuobodžiauti jo svečiui, ar tik įmantrus žaidimas, siekis, bet kokiu būdu šią gražią būtybę įtraukti į paspęstas pinkles? O gal ir viena, ir antra? Galbūt, pagal seną įprotį, šeimininkas pirmas turėjo išbandyti ir įvertinti merginos sugebėjimus lovoje. Galbūt, prieš priimdamas į darbą, Renatas pats rengė būsimoms prostitutėms atrankos sekskonkursus, kad paskui netektų jomis nusivilti ir klausytis klientų priekaištų.
Kaip Astas besistengė atmesti visus jausmus, tačiau nejučia, prieš savo valią, šiek tiek jaudinosi dėl Oksanos, nes žinojo, kokia ji nepatyrusi šiuose pavojinguose žaidimuose. Jis prisiminė, kaip Amerikietis pasakodavo apie savo naktines orgijas su visokiausiais sadistiškais nukrypimais, nuo kurių nugara eidavo pagaugai.
– Praeitą naktį dulkinausi su viena šalava. – Tai buvo vienas iš Astui įsiminusių Amerikiečio pasakojimų. – Ko su ja tik neišdarinėjau... Į visas skyles variau. Galų gale ta padla man pasirodė bjauriai šlykšti ir vožiau jai į snukį. – Garsiai nusikvatojęs, Amerikietis tęsė pasakojimą. – Pats nepatikėjau, tai žertvai išmušiau dantį, o ta kalė jį prarijo. Ir nepaspringo... – Jis tebesijuokė. – Tos kurvos kraujas aptaškė mano baltą patalynę. Kaifas, tikras kaifas, kada po to varai ją į burną, o kruvinos putos drimba jos smakru. Kaifas... O ji švepluoja ir prašo: „Paleisk, prašau, pasigailėk...“. O tu jai į snukį, į snukį, į snukį...
Kitąsyk Amerikietis pasakojo, kaip jie šešiese linksminosi su dviem prostitutėmis. Kaip visuomet, jis stengėsi pasirodyti esąs pačiu išradingiausiu, žiauriausiu ir esančiu aukščiau už kitus.
– Neįsivaizduojat, koks kaifas. Pradėjom neįdomiai, įprastai, klasiškai, bet paskui įsivažiavom – privertėm tas kurvas ant plikų, purvinų grindų nuogas viena kitą laižyti. Kelias valandas dvėsėm iš pasitenkinimo. Paskui pririšom jas prie lovų išskėstom kojom ir taip dėjom, kad viena vos atsigavo. Išvežėm į mišką ir išmetėm nuogas kažkokiam griovy. Įsivaizduoju, kaip fainai atrodo: važiuoja keliu koks suskretęs kaimietis ir randa dvi nuogas kekšes pamėlusias nuo šalčio. – Amerikietis vėl kvatojosi. – Tikrai norėčiau rasti tokį lobį. Jos kratosi nuo šalčio, o tu jas dulkini, dulkini, dulkini, kol iš visų skylių kraujas pasipila. Kaifas... Super1...
Pasakojant tokius epizodus, Amerikiečio akys žaižaruodavo žiaurumu ir gyvulišku pasitenkinimu. Galėjai pamanyti, kad tai pats velnias giriasi savo orgijomis, kurias jis atlieka pragare su nevykėlėmis vėlėmis.
– O kaip faina į nuogą pilvą gesinti cyzus... Prispaudi ir junti kaip jis sminga gilyn, čirškia ir skleidžia maloniai aitrų degančios žmogienos aromatą. Nuostabu, faina... Kaifas... Neseniai teko vieną bobikę prosu2 pačirškint. Kietuolė pasitaikė, bet ilgai nevilko. Vos ant pilvo prosas įkaito, supratau, jog metas jai iš burnos jos pačios smirdinčius triūsikus ištraukti. Iš paklaikusių akių fontanu tryško ašaros. Galėjai pamanyti, kad ta Žana d’Ark, ką tik nenorėjusi net į kalbas leistis, staiga išprotėjo: rėkė, maldavo, prašė paleisti, nebekankinti. Dėl visa ko dar palaikiau, kol viską išklos, ir paleidau su pradegusiu pilveliu. Irgi mat biznierė... Pilna prisiveisė visokiausių stervų. Šokinėja, šokinėja, o nenusimano neturį stogo virš galvos; o viena ji šūdas, tuščia vieta, dvėseliena... Už tai, kad per greit pasidavė, plepi pasidarė, neleido pakaifuoti, atsisveikindamas taip sudirbau jai snukį, kad iki šiol bijo gatvėj pasirodyti. Kurva...
Astas nebuvo didelis tokių orgijų šalininkas. Jam kur kas labiau patikdavo savo dalį gauti taikiu būdu ar bent jau vien pagąsdinus. Tiesa, pasitaikydavo atvejų, kada jam irgi tekdavo panaudoti jėgą – tik šios situacijos nebuvo taisyklė, o veikiau būtinybė.
Todėl dabar, Oksaną išvydęs Amerikiečio draugėje, Astas truputėlį jaudinosi, nes jokiu būdu nenorėjo, kad mergina, vien dėl jo užgaidos, nekaltai nukentėtų. Taip ir nesuvokusi viso padėties rimtumo, Oksana toliau nepriekaištingai vaidino laisvo elgesio moters vaidmenį: žaismingai kvatojosi, plepėjo nesąmones, flirtavo ir neskubėdama gurkšnojo jai užsakytą nežinia kokį gėrimą. Ji tikrai galėjo pretenduoti į aktores, nes įsijautusi mergina net nepajuto, kaip vaidmuo tampa jos gyvenimu. Tiesa, vaidino Oksana vien dėl Asto. Savųjų planų jis neatskleidė, tačiau ji vis labiau ir labiau juo pasitikėjo. O planų tiesiog nebuvo – skrajojo vien mintys ir ketinimai. Astas būtinai norėjo susitikti su Renatu, tačiau netikėtai šalia jo išvydo Amerikietį, didžiulį savo priešą, o gal net tikrąjį Ingridos žudiką, ir akimirksniu visi planai sugriuvo, ėmė keistis, įgavo naujas formas, nusidažė naujais atspalviais.
Jaudinosi Astas, atrodo, visai ne be pagrindo. Netrukus trijulė atsistojo ir, lydima tų pačių plačiapečių, skustagalvių apsauginių, dingo už durų šalia baro, pro kurias išeidavo visi tie, kurie pirko seksą.
– Kvaila boba, – pro dantis iškošė Astas. – Kokio velnio su jais eiti? Perspėjau juk, kad būtų atsargi. Romantikė neraliuota, tikra durnė...
Delsti laiko nebuvo. Reikėjo veikti, nes kiekviena minutė galėjo tapti lemiama.
– Voldi, lik čia. – Dabar Astas neliepė, nenurodinėjo, o įsakinėjo. – Būk pasiruošęs arba iš čia dingti, arba man padėti.
– Bet... Kaip? – Dar bandė išsiaiškinti Voldemaras.
– Pagal aplinkybes, Voldi, pagal aplinkybes... Pats susigaudysi. Karas prasideda anksčiau nei maniau. Nešik į kelnes, aš jam pasiruošęs. Viskas OK. – Astas neleido klausinėti ir nedavė tikslių nurodymų. Kol kas jis pats jų nežinojo, tačiau kuo greičiau reikėjo kažką daryti. O tas kažkas...

1 Super – labai gerai, puikiai; nuostabu; čia, labai malonu (liaud.; žarg.).
2 Prosas – lygintuvas (liaud.).