Skaičiau ir vertinau šį tekstą kaip savarankišką kūrinį, be žaidimo konteksto, tad mano nuomonė gali būti labai neteisinga. Už tai prašau nepykti.
Manau, taip yra su visais konkursais ir žaidimais, kai tenka laikytis griežtų, "iš aukščiau nuleistų" taisyklių - arba autoriui kyla geniali mintis ir viskas idealiai išsisprendžia, arba taip ir liekame vilktis paskui tuos rėmus, nesėkmingai bandydami į juos įšokti. Deja, šį kartą susidarė įspūdis, kad čia antrasis variantas.
Taip, čia ir vėl išryškėja autorės sugebėjimas megzti tekstą iš nieko, bėda tik tai, kad čia nematau jokios formos ir jokio rašto, tiesiog daug daug akyčių ir eilučių. O taip norėtųsi, kad tai, kas numegzta būtų galima užsivilkti, kad tai mums teiktų prasmę.
Kūrinys man priminė kažkada kažkur skaitytą esė rinkinį. Paskaičius tokias knygas mane apima tuštuma, beprasmybės jausmas ir knygų skaitymas nebetenka vertės. Nenoriu, kad tokias rašytume ir leistume. Norisi kūrinių ir knygų, kurias paskaičius kyla dar didesnis skaitymo alkis.

Esminis kūrinio trūkumas - nesilaikyta žaidimo taisyklių. Kažkodėl neradau visų raktinių žodžių. Ir viena frazė pernelyg nuvalkiota, menkina kūrinį: koks velnias nešė mane į tą galerą...

Ats) kitais, raktais :)

Pradžia patiko savo dėstymu, mintimis, tačiau iki viduriuko, nes mano galva - per daug skirta reikšmės tam būgnų būgnui. Galima būtų antroje pusėje "nuslinkt" ir į kitus psichologinius dalykus surištus su kitus žaidimo žodžiais, kaip raktus, kurių kažkodėl nepanaudojot. :)

Pritrenkė nuvalkiota frazė - ...koks velnias nešė mane į tą galerą...Aš rašyčiau:...ar MĖSOS maltinis...žinomų SOČIŲ baltymų...VERČIANČIO kilti...Ne man toks stilius ir toks (ne)minčių dėstymas.

Savotiškas esė :)
Šis žanras ne man, tad neturiu daugiau ką ir pridurti.