Gerai, kai pasiduodama atgimti,
Sukurti ir pratęsti grožį kitame
Sezonuose išmokstame numirti,
Ir vėl pakilti, kad galėtumėm gyvent

Pritariu Meškienei, bet pats eilėraštis labai gražus, su jausmais ir ilgesiu.... Patiko:)

Niekas čia nepasiduoda...bando prisijaukinti gražiais žodžiais. Ketvirtas posmelis šlubuoja...

Nereikia pasiduoti rudenio nostalgijai... Juk tai tik laikinas dalykas...
Praeis ruduo, toks verkiantis ir liūdnas,
žiemos suktinį baltą snaigės šoks,
ir kai išgersime nostalgiją lig dugno,
sugrįš pavasaris ir skardžiai nusijuoks...

Tikras rudens jausmas. Dar labiau norisi pavasario ilgėjančios dienos...

Na, va, pasiduodat. Nereikia, net jei jurginai šerkšnu padengti ;)

Palieku sau tik ilgesio šauksmą
Aš skardžios vyturėlio giesmės
Ir alyvų svaiginantį dvelksmą
Vakarais dar vienos gegužės.
-------------------------------------
Ar nebūtų sklandžiau? Man trūko čia tų pora skiemenukų iki liejimosi. Gražus išsisakymas, liejasi lyg vanduo, tik... ko taip liūdnai? Skaitau ir širdis klumpa, paliečiate. Man tikrai patinka Jūsų kūryba. Neužsigaukite, jei kas, nenoriu pasirodyti gudresnė, tesu tik maža Onutėlė :) Sėkmės Jums didelės ir... daug sveikatos, kad pavasaris gegutėmis pražystų :)

Kankins, Skroblai, dar ir kaip kankins. Ir nesvarbu tam mūsų gyvenimo rudeniui ar mes pasiduodam, ar mes kovojam:)