Liubvy vse vozrasty pokorny :-)

Spėsim tuos taškus sudėt:))
Priglausiu, kad nereiktų ilgai ieškot
liūdesio valandom :))

Va taip jaučiuosi po to tavo pydysoko ;)

Kai kibitkos margos bėga,
Virpa sieloj smuiko balsas,
Keliasi net iš po sniego
Mano angelas nekaltas.
Pirštai narplioja gitarą,
Skamba dainos, glėby gera,
Vėžės provėžos nutolę,
Žvilgsnis meilės juk - šalia.

Ech! - širdie, dar suki rylą,
Rankos, glėbkit švelniai mylimą,
Lyg drugys galiu sudegti,
Pereiti bet kokį pylimą.
Pavydėkit man, merginos,
Tarpsta juk brandesnis vynas,
Širdies laužui - aistrai degti,
Mirt galiu už meilės naktį.

Metai traukias, priekin bėgu,
Glaudžia angelas toks baltas,
Nutirpina skausmo sniegą,
Dega židinys namuos.
Nors dalia, toji gyvatė,
Keršto pirštinę ir metė,
Lanko laimė mano gatvę -
„Čigonėlę“ - šokt galiu!

O jeigu jau virš šešiasdešimt :) ? Taip pat norisi bėgt, lėkt ir visai nesinori, kad būčiau vežama – vis pati, dar savo kojom :) :) :)

Ir toks pat mėlynas dangus,
Ir skaidrus lietaus lašas,
Dar viskas, kas nebuvo - bus...
Juk mums - tik penkiasdešimt!

Pats pačiausias ir nuostabiausias amžius. Vaistų dar kaip ir nereikia, o gyvent tai jau pradedi sau ir su savim. Pasakiškas laikotarpis:)

Penkiasdešimt? Solidu, bet jėgos ir norų dar oj oj!

Ir aš pasiimu, nes man per pekiasdešimti...
Tikra tiesa parašyta...
Ačiū...

Labukas.
Prikišau geluonį prie tavojo :)

vis dėl to > vis dėlto

Taisyklingai kirčiuojant strigteli ritmas, keisčiau:

Skaidresnis rasos lašas. > Rasos skaidresnis lašas.
Ir sniegas greičiau težta. > Greičiau ir sniegas težta.