o jė, koks svetimas santykis lyrinio herojaus (eilėraštyje) į motinišką instinktą. tiesiog labai svetimas, glitus kažkoks kaip lerva, bet dėmesį išlaiko. (ne kūdikis glitus - o herojaus aprašyti jausmai, pajauta - t.y. santykis į motinišką instinktą, santykis glitus ir neorganiškas - kaip svetimkūnis koks, tas jo santykis į tai kas organiška ir tikra. Nors iš tikrųjų yra tokia gyvybės forma, man rodos žuvis, kad kol nešioja palikuonį ji pučiasi, pučiasi, ir kada sprogsta - lieka palikuonis, tik jautęs bioritmus ir artumą to, su kurio pabaiga - mirtimi, jie išsiskiria, pagal Dievo surėdymą, organiškai. Tai yra ne fantastika - tikrai, kūdikis tos gyvybės formos gimsta su mirtimi kartu. O va šiaip kitos gyvybės formos gali mirti ir būdamos nevaisingos, t.y. tame kontekste būtų kiekviena minutė, sekundė yra maža mirtis - na švelni žudikė - laikas, švelnus žudikas. net jei esate nevaisingas ar nevaisinga, vis tiek mirsite, nors neturėsite vaikų...) Pagaulus ir kartu nemalonus - literatūriškas kūrinys. tuom geras.
Anonimas
Sukurta:
2010-10-28 17:25:29
tai nuostabi israiska. ir visiskai nedepresiska. Tai motiniska, tai neatskiriama, tai riba... tai tai ko pries tai nepazinojai zvelgdamas i svetima miela kudiki... bravo!
Savotiškai perduotas švelnumas. O gal tai gili potekstė? Veikiausiai... Juk galbūt ir akys bus vilko, ir rankos čiuptuvai, bet dabar jis toks, kaip visi kūdikiai - mielas.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-05 15:09:54
o jė, koks svetimas santykis lyrinio herojaus (eilėraštyje) į motinišką instinktą. tiesiog labai svetimas, glitus kažkoks kaip lerva, bet dėmesį išlaiko. (ne kūdikis glitus - o herojaus aprašyti jausmai, pajauta - t.y. santykis į motinišką instinktą, santykis glitus ir neorganiškas - kaip svetimkūnis koks, tas jo santykis į tai kas organiška ir tikra. Nors iš tikrųjų yra tokia gyvybės forma, man rodos žuvis, kad kol nešioja palikuonį ji pučiasi, pučiasi, ir kada sprogsta - lieka palikuonis, tik jautęs bioritmus ir artumą to, su kurio pabaiga - mirtimi, jie išsiskiria, pagal Dievo surėdymą, organiškai. Tai yra ne fantastika - tikrai, kūdikis tos gyvybės formos gimsta su mirtimi kartu. O va šiaip kitos gyvybės formos gali mirti ir būdamos nevaisingos, t.y. tame kontekste būtų kiekviena minutė, sekundė yra maža mirtis - na švelni žudikė - laikas, švelnus žudikas. net jei esate nevaisingas ar nevaisinga, vis tiek mirsite, nors neturėsite vaikų...) Pagaulus ir kartu nemalonus - literatūriškas kūrinys. tuom geras.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-28 17:25:29
tai nuostabi israiska. ir visiskai nedepresiska. Tai motiniska, tai neatskiriama, tai riba... tai tai ko pries tai nepazinojai zvelgdamas i svetima miela kudiki... bravo!
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2010-10-19 12:48:33
būtų žiaurus, jei ne tokia pabaiga...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-10-05 17:06:08
Žiauroviškas.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-10-05 17:01:35
truputį
švelniai
nužudyta jo --- tikra pajauta:)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-10-05 17:00:15
valdeli, to mums nesuprast, bet reikia suprast... :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-05 16:55:54
Perskaičiau ir nutilau. Neturiu ką pasakyti.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-05 15:04:50
Pogimdyvinės depresijos padarinys :)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-10-05 13:58:12
betarpiškas - gražu, ypač pabaigoj :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-05 13:43:28
Savotiškai perduotas švelnumas. O gal tai gili potekstė? Veikiausiai... Juk galbūt ir akys bus vilko, ir rankos čiuptuvai, bet dabar jis toks, kaip visi kūdikiai - mielas.