Anksčiau organizavau pažaidimus (apie 2007 m.), kurių tekstai visiškai siejosi tarpusavyje. Dalyvaudavo tik po keletą žmonių - nuo 4 iki 8 dalyvių. Rašydavom prozą.
Dabartinis žaidimas turi savo privalumų. Pagal dabartines taisykles kūrinius saisto parinkti žodžiai. Manau, kad tai yra visai įdomi idėja.
O šis kūrinys, nors regis ir įtilpo į konkurso sąlygas, atrodo ne visai susigulėjęs.Tiesa, parašytas pakankamai raštingai. Nepatiko tik meksikietiško stiliaus veiksmas. Finalas irgi nelabai įtikinamas.

Na, kaip tuose meksikietiškuose filmuose.Iš pirmų frazių kai buvo prabilta apie nėštumą, jau supratau kas toliau vyks.Ir neapsirikau, toks pats scenarijus. Tik galvojau, kad pabaiga bus kiek kitokia, gal išvyks į užsienį, antra mintis buvo – nusiskandins, bris, bris į vandenį kol jos nebesimatys.Neatspėjau.Sutinku su Rykšte – muilo opera.O skirtingus žodžius sulipdyti ne problema, paprasta, sudėtingiau buvo tęsti jau parašytą kūrinį, prisitaikyti prie jo, nors gal būt tau ir nepatinka, tu sudėliotum įvykius visai kitaip, tu privalai tęsti duotą mintį, įvykių eigą.Neužkabino.Kaip atpasakojimas.

Man darbas atrodo per daug dramatiškas. Na, tokia tipinė lietuviškų muilo operų tematika.

Tačiau džiaugiuosi, kad tekstas visiškai skiriasi nuo pirmojo. Tai tik įrodo, kaip šauniai žaidėjai gali sulipinti krūvon tokius skirtingus žodžius :)

Teisus Dearnis. Bet įsivaizduokit, kad esi staigiai išmestas(a) ant seklumos, turi staigiai su tuo duotu žodžiu susigyvent, sugalvot visą "scenarijų" ir parašyt. Tai ne kiekvienam įkandama dilema, net patyrusiam prozininkui, o poetui(etei) dar - sunkiau.
Šis tekstas ir parodo, kad autorei(iui) sunkokai sekėsi kažką kūrybiško sugalvot.Eita iki skausmo pramintu taku, todėl ir neatrodo patraukliai.