Toks jautrus ir širdingas kalbėjimas nuostabiai išlietas eilėmis.
Ir toks aktualus šiai dienai, deja, retai išgirsta tos, kurioms tai skirta.

Puikus, nors graudus ir jautrus kūrinys.
Žinau ką tai reiškia...
Aš dirbu su neįgaliuoju jaunimu, kai kurie taip pat neturi tėvų...

Dirbu su šiais vaikučiais. Žinau jų visas paslaptis, skaudžius išgyvenimus ir svajones. Noras turėti sau artimą yra begalinis. Akimis jie ryja dėmesį, laukia šypsnio. Tai jiems tarsi didelė dovana. O apkabinimas, tai kažkas nerealaus. Jų norai nėra dideli.Būti mylimiems, apgaubties dėmesio ir kas vakarą apklotiems lovytėse. Smagu, kai gali save padalinti vaikams, nors trupinį padovanot tos šilumos, kurios jie ieško, apie kurią svajoja naktimis šviečiant ryškiam mėnuliui.
O autorius taip moka įsigyvent, kad nėra ką bepridurt. Eilėse kalbama vaikišku ilgesiu, sudaužytomis svajomis.

Kažkaip lengvai išsiliejot apie tokius skaudžius dalykus...

Atėjau dar kartą, atleiskite, šiuose penkiose eilutėse - gyvenimas tikras.

Aš lovoj guliu – mane klostai.
Galbūt taip nebuvo. Norėjau
Tų rankų, kurios galbūt glostė,
----------------------------------
Aplinkui mane vien teisėjai
Ir krūmai erškėtrožių dygūs.

p.s. aš radau ir priglaudžiau. Nereikia mūsų gailėti. Toks gyvenimas. Ir pirštinaitėm ar kojinaitėm - neužlopo skylės.
AUKLĖTOJŲ ŠIRDIS - LENKIU PRIEŠ JUOS GALVĄ - MYLINTI ŠIRDIS...
va, ko reikia vaikui tokiam.

Jūs - geras žmogus. Tokių ten trūksta, kodėl išėjote?

Nors ir neteko man patirti tokio ilgesingo skausmo, bet mačiau tų vaikelių akeles...Lankiausi su dukra vaikų namuose, nešėme ten primegstų kojinyčių, kepuryčių, šalikėlių...Širdis plyšo, žiūrint į tas tyras šviesias akeles, kurios žvelgė su tokiu ilgesiu, tokiu skausmingu laukimu...Sugnybo širdį Jūsų eilius, labai sugnybo...

Jautriai, gyvenimiškai, teisingai... Patiko, labai.

Ir aš žinau,
kaip spengia vaiknamyje
sienos,
Kaip naktys suvaitoja
skauduliais apsunkę,
O tu esi lyg šapas tyruose juk...
vienas,
vis klausi: Mama, už ką!?..

Juodai - baltas sapnas,
kurio gelmė, broliuk, -
gyvenimas.
Užaugome. Ir mes...
Ne šapas,
Juk mūsų burės - MEILĖS genamos.

Apkabinu Tave. Supratau viską. Mūsų daug juk ir mes - broliai, seserys. Malonu, Lietau, bus dabar pas tave užeiti. Gyvuok , Broliuk :)

žiaurūs gyvenimo akibrokštai eilėse...o sueiliuota nuostabiai...

ai,kaip liūdnai pradedama rugsėjo 20-toji...