Ir vis dėlto nuotaika liūdna, slegianti, nors viskas priimama kaip neišvengiama duotybė. Primena nuotaikas, kurios jaučiamos sklandant virš kapo duobės. Nors užmiršimas ir yra šioks toks laidojimas, sauja žemių.
Marčėnas vienam eilėrašty rašo: "šviesyn, lyg jo beveik nebūtų, tamsyn lyg jis beveik yra". Rodos, netiesiogiai, bet tekstas susisieja su tais žodžiais. Kuo gi nebuvimas skiriasi nuo buvimo, kuo mirtis nuo gyvenimo? tai bus trečias žalios žolės tekstas, kurį įsikelsiu į mėgstamiausius.

Apie mediciną. Kaip atsiminimai tampa nebesvarbūs ir galop išvis pranyksta.

įdomu. patiko sklandus ir lengvas kalbėjimas, kiek nustebinanti pabaiga, kuriai reikia dėkoti už tai, kad darbo negalima pavadinti banaliu. jausminis, tačiau labai teigiama prasme.

tai nesusiję :) kūrybinis procesas tik.

Laikas negailestingai ištrina net ir brangiausius veidus. Labai gražiai, palaipsniui parodytas nykimo procesas, ir kas svarbiausia - ,,nieko liūdinančio."

tikrai nykstantis...neskausmingai...taikliai perteikta

o taip, tu vis labiau traukiesi
į negyvenamą prisiminimų dykrą
...puikus darbas...labai raiškus, jaudinatis...skaidriai ir poetiškai nutapytas...

Net nežinau, kaip pakomentuoti... Patiko, labai užkabino ir nusėdo.