sutinku su komentatoriais, nes neturiu daugiau ką ir bepasakyti...

Elėraščio rimtis nekelia abejonių. Liturginės frazės tai dar labiau sustiprina. Patiko: "Į bažnyčios sienas dūžta Pasakų pasaulio formos". Tačiau blogi rimai (ypač - nereikia-reikia, nebepakils-svirs) kenkia ir idėjai, ir formai.

Nesupratau, kodėl pavadinta "Malda", kai net nepanašu į maldą.

Ar be formos ir technikos yra kas nors įdomesnio? Mano galva, kūrinys daugiasluoksniškas. "Skaitot" mintis ar tik netobulą "rėmą" matot?
Ne šventieji puodus lipdo, antrą kart sakau.

Pasak lotynų kalbos vadovėlio, dvibalsiai "ae" ir "oe" tariami vienu garsu, kaip tarpt. žodžiuose "e". Liturginės frazės vartojimas, yra stilizuotas, beje.
Nėra ir nebus jokio "dėl". Mirštančiajam - patepimas, lyriniam subjektui - Karalaitės metafora - prikėlimas.
O gyvename ne dėl technikos, juolab ne Marcinkevičius rašo. Kaip sako mano buvusi lituanistė, man reikia jūsų jausmų, ne tuščios formos.
Ačiū, IXAON.