Kai paklausiau savo jau prieš dvi dešimtis metų mirusio šešuro, kodėl jis meldžiasi virtuvėje prie pečiaus pakuros atsisėdęs, o ne prie kryžiaus gerajame kambaryje, jis man atsakė : „Dievas visur girdi."Pajutau pagarbą jo Tikėjimui.Kunigas, pradėjęs keisti mūsų parapijoje paprotį nešti karstą į bažnyčią į šv.Mišias be velionio palaikų, susilaukė tam tikros reakcijos.O juk Dievas mus girdi bet kur, tik ar dažnai mes su juo kalbamės?Tai ne apie Jūsų kūrinį, nes tiesiog iškilo mintyse kažkokie savos patirties atspindžiai.

Sutinku su Pelėda. Dievas kunigams liepė atleisti, o gyvųjų ir mirusių teisti pažadėjo ateiti pats.

Labai gražiai sudėliojot savo poziciją...

Kaip ilgai ir kantriai
širdyje Tave aš auginau,
o Žodis tik paskui
Tave atėjo,
pakilęs virš žmogaus
klaidžių kelių,
netikras toks,
priklausomas nuo žemiškų teisėjų.
Kaip ir žmogus,
kaip jo keliai
dvejonėmis nusėti.
Purvuos įmintas, pakeltas,
šaltinio skaidrioje versmėj
nuplautas, trapus,
į nesiekiamą aukštį pakylėtas.