juk dievas nėra persona, kaip tadas blinda ar džordžas bušas, ar reiškinys kaip lietus ar vėjas :) kiekvienas savyje dievui kuriame savo altorių ir savo aukurą ir atnašaujame savo auką - dienos darbus. kieno darbai velniški, kieno dieviški žino tik juos atlikusieji, o kunigai ir kardinolai ne telepatai,kad atsakytų kas kam aukoja ir kur slepiasi kiekvieno mažytis dievas :)
mes dievą mylime mažai nes neberandame jo savo supratime :) nebetikime, kad jis egzistuoja mumyse ir kituose aplinkui :)
o juk tai taip paprasta, jei nekeli per daug klausimų :)
ir dieva mato viską, ką darome, nes žiūri mūsų akimis :)

Bet ar tik šiandien taip?
Jau velnias irgi poterius išmokęs,
...taip jau yra...,,progresas''...skaudus...tikėkime, kad Dievas atskirs grūdus nuo pelų...gilūs laiškai..labai...

Išmintingi Jūsų pamąstymai. O mažiesiems iki Dievo suvokimo būna toli, juk taip viskas sudėtinga, kas nematoma.... Amžina kova tarp juodo ir balto. :)

sako be velnio nebūtų progreso...:(....išmintingi Jūsų laiškai, bet kartu ir kalba: pragyvenot tiek, kad rodos viską turėtumėt žinot, bet ne...širdis tuksi ir vis klausia...patinka man Jūsų laiškai: labai patinka :)

Galvojau, kad kažką apie tikėjimą reiktų parašyti. Betgi visi žmonės tikintys. Vieni tiki, kad Dievas yra, kiti tiki, kad Dievo nėra.
Manau, kad negerai vaikus kamuoti tokiais klausimais, į kurios ir pats atsakyti negali.

Dievas ... toks , kad ir velniui labai reikia

Skaitau, skaitau, Pranuci, oi kaip širdį diegia:
kokį saubingai baisų vaikams pasiūlėme pasaulį.
Prisiminiau, savo mažytį prašymą Dievuliui:
Išgelbėki sergantį tėvelį.
Tuokart išgelbėjo, matyt, išgirdo.
Daug vėliau prašiau, negelbėjo. išėjo amžiams.
Išpažįstant meilę, ar galima neatleisti?..