Pasaulis - kaip spalvota dėžute, išorė graži, tačiau viduje gali slėpti didžiausią purvą. Vaikų pagrobimas nėra labai retas dalykas, na gal Lietuvoje ir retesnis. Beje, juk istorija pasibaigė motinos isterijos priepuoliu, o ne jos susitaikymu su vaiko netektimi :)

Tikroviška, kad vaiką įmanoma taip paprastai atimti? Na, nežinau, man tai netikroviška...

... labai tikroviška...juk jos prasidėjimas rodo... kaip slidžiai ji figūruoja ... tarp dviejų ....
Gerai čia užkabinta ir psichologiškai ir morališkai ir dvasiškai.

dėkojui Raktažolei
visišką skiedalą sugebėjo beveik išgelbėti

O štai nuo šios dalies galėtų viskas tik prasidėti:)

Na bet taip negali būti :D neįmanoma tiesiog atimti vaiko, tai neteisėta. žodžiu, labai netikroviška :D

pabaiga įdomi, nors skaudi, bet pasiekė savo tikslą- perspėjimai sapne pasitvirtino ir sukrėtė skaitytoją :( ačiū :) gražu kai ir skauda...

Pabaiga, tiesa sakant netikėta... Žiauri pabaiga, net negaliu pasakyti, ar patiko, juk motinai negali būti nieko baisesnio, kaip netekti vaiko.

Šakės, kaip netikroviška...
Džiaugiuosi, kad pagaliau užbaigėme šitą nevykusią istoriją...

Pagaliau ilgai kratęsis per gilias duobes, plynlaukėmis riedantis autobusas pasiekė paskutinę stotelę. Nesitikėjau tokios sukrečiančios pabaigos, bet, matyt, taip buvo lemta. Manau, nelengva buvo Raktažolei iš naujo surikiuoti bekrinkančius veikėjus, parodyti jų tikruosius veidus. Išvada - sėsti į bet kurį oirma pasitaikiusį autobusą labai pavojinga. Nors ir skausmingai, tikslas pasiektas. Valio!