nėra nieko kas nepraeitų...
(čia aš apie mirtį dangaus/ir Šklėrių, ir apie tai ko negali būti, nes... negali būti!)
Būkim.

Skausmingas kalbėjimas. Pelėda iš tiesų tai moka.

Pelėda moka kalbėti... Kažkodėl prie Jūsų kūrinių užtrunku labai ilgai: gal kiekviena eilutė turi magišką traukos galią: visai ne akis, o magnetiškai dūšią prilipina ir nors tu ką... :)

Nežinau, tikrai nežinau ar verkia dievai ar Dievas, įdėjau į dienoraštinius įrašus Viljamo Bleiko dviejų ketureilių vertimus į lietuvių kalbą, jūsų godojimams tiktų kaip ir atsakas, nors nemanau ar dievai kalba ir girdi mūsų dėjones, nuo tiek kančių ir skausmo, kuriuos patyria žmonės, Jam ar jiems paprasčiausiai širdys plyštų(jei būtų panašūs į mus, žmones, juk tas pats, jei mes sutverti į Jį panašūs...). Užjaučiu, broli, netektyje ir jei truputį Tau palengvėtų, priimu Tavo ašarėlę kaip savą. Stiprybės ir būkim, išgerkime visą taurę sklidinai skirtą.
Viljamas Bleikas

Pasiklydęs sūnus

Tėve, Tėve, tu kažin kur?
Ir kam gi tas skubumas?
Jei Tavo žodžio negirdžiu,
Galiu juk aš paklysti.

Sušlapo vaikis rasoje,
Klampynėje suklupo;
Tėvelio nėr, tad kur jisai,
Regėjimas išbluko.

Pro ašarą žiūrint daug matyti...

skausmingai graudu...paverkim kartu su lietučiu...gal palengvės...paglostykim Dievulį eilėmis...ir Būkim dar :)