Kol ,,atsišaukia vardu kadais užminta bitė", tol čiupinėsime ,,landas, kurias rėmuo išgraužia". Perskaičius eilėraštį, iki skausmo aišku, kodėl kalbant apie gimtinę, skamba minorinė gaida.
Mielas ir jaukus kūrinys, kaip sena vaikystę menanti pirkia...
Puikūs vaizdiniai: net ir apie mėlynanosius...
O ypatingai nuo "kaipgi pamiršiu..." užkaitina...
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2010-08-01 00:10:03
nuostabiai :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-13 22:52:30
Labai liūdna sugrįžti į gimtas apleistas vietas.Laikas nutrina viską, tik ne brangius prisiminimus.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-06-13 19:17:07
Kol ,,atsišaukia vardu kadais užminta bitė", tol čiupinėsime ,,landas, kurias rėmuo išgraužia". Perskaičius eilėraštį, iki skausmo aišku, kodėl kalbant apie gimtinę, skamba minorinė gaida.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-06-13 18:16:43
Taip, kol gyvi, mes visi su gimtine sužieduoti...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-13 16:47:26
Mielas ir jaukus kūrinys, kaip sena vaikystę menanti pirkia...
Puikūs vaizdiniai: net ir apie mėlynanosius...
O ypatingai nuo "kaipgi pamiršiu..." užkaitina...
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-06-13 16:46:15
taikliai- visi mes esame sužieduoti su gimtąja vieta :)