o man tas viklelis visai ne banditelį priminė.. o naminį vilkišių, kuris nagučius į savų kaulus galanda...
savajį vakar prie žemės šnekinau.. o jam "ne laikas" ir gana..
et..
šakneles ir žoleles est reikia išlaukti.. išaugti...
bet gi būna, paauga? a?

Nūnai mažesni kaimai, o ypač nuošalūs vienkiemiai, neretai nukenčia net daugiau nei pokariu siaučiant taip vadinamai "klasių kovai". Todėl aš a.a. senolių vienkiemyje jačiuosi net blogiau, negu tada, nes žmonės, senukai kankinami, nužudomi dėl keliolikos litų, jei nerandama daugiau.

Kūrinėlis gal kiek ištęstas, bet patiko jo metaforiška išraiška. Apie nedorėlius kalbama užkoduotai, pasirenkant vilkelio įvaizdį, žvėries, kurio siela kreiva ir iki žmogaus jausmų nepasikėlė".

Reikalinag tema. Eiliuota publicistika dabar retas paukštis, bet mano galva, reikalinas, kaip medžioklinis sakalas, saugantis vienišų sodybų, esančių ne už sutvirtintų tvorų, o tik užsenolių sodybos medžių žmonių ramybę ir išlikimą nelengvame, o neretai ir visai varganame, gyvenime.

Siaubas :), siaubingai oratoriškai persiskaitė.

,,Kaip spintoj rūbas snaudžia patirtis"...tai, kad dalinatės :)...ir energingai :). Patinka tas jūsų tvirtas požiūris eilėse.

Man tai priminė kažką siaubingo, gal pokarį iš senelių girdėtą.

Nematau aš čia nei klasių kovos nei naminio vilko, užtat matau labai taurų norą padėti prisikelti puolusiam. Ne prikelti jį, bet padėti prisikelti pačiam ieškant savyje žmogiškumo prado. Man tikrai labai patiko.

Taip.Labai susiskaitė.Patinka sklandus minčių dėstymas.

Geros mintys ir dar geresni norai.Sveikinu.

Na, taip, mintis čia išties gilesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Geras kūrinys, labai.