Visų meditacijų prasmė slypi susiliejime su gamta.Taip buvo taip bus.Ir kas gali būti paprasčiau ir ramiaiu už vakaro tylą,vandens raibuliavimą,paukščio skrydį per vakarinį dangų.Visos dienos problemos ir neišspręsti pasaulio klausimai paskęsta ir nurimsta tame.Mokete taikliai pastebėti ir pagauti nuotaiką.

Tik paukštis –
Irias Dangumi,
Ir šnara nendrė...

Šis man liuks, tai ašis kurioje visa prasmė, paukštis, dangus, nendrė, gili mintis.

ypatingai čia: //Ir rodos, kad nėra pasaulyj priežasčių,/
Užgaut varguolio,/ Parklupusio, /Tarp milijonų Žemėje/Jau nuskriaustų...// --- nėra, bet jau jų nuskriaustų-tai užgautų yra (milijonai), ir priežastys tam yra – idant gyvename priežasties ir pasekmės pasaulyje... vėl gi kieno santykis į daiktus ir dalykus koks kitas dalykas, bet paukštis tose aplinkybėse dvelkia tokia ramybe, sukeldamas arba sutverdamas būtent tokią maja, tokią iliuziją, visiškai to netverdamas ir nekurdamas sąmoningai. Kokia tame jėga ir galybė, ir jis to nežino... kokia iliuzija sutveriama tokia ramybe...

būtent-ramybe dvelkiantis...

Ramybe alsuojantis. Nors mintis lyg ir to neleistų, bet čia taip jau yra. Labai gražu, necituosiu, tai jau Zirzulė padarė.

labai patiko :)

... paukštis,
Irias vakaro ramybėje
Be skausmo –

Praskleidęs nendrę
Stypsančią krante,
Žiūriu...
__________
Tik paukštis –
Irias Dangumi,
Ir šnara nendrė...

Žaviuosi.