Man labai patiko. Prisiminimai, meilė, susitaikymas, šviesa... Visiškai atsiribojau nuo visų techninių dalykų, nes pamačiau išsamujį Rykštės komentarą:) Kūrinys paliečiantis, jausmingas, radau daug gražių vietelių: man rodėsi, kad tu kaip medis su tuo paukštuku suaugai.

"Prisiminiau save, žvelgiančia.." - čia rinkimo klaida, taip? Pataisiau;
"...vijasi man apie kaklą, pradeda dusinti. " - ar yra tokia forma "vijasi"? Man atrodo, kad ne. Turėtų būt "vejasi";
"- Motut, o tu ar prisimeni, kaip tėtis čiaudėdavo? Priešais šviesą atrodė, kad banginis vandenį iščiuršia į aukštį." - laikai. Čiaudėdavo ir atrodė. Patarčiau naudoti vieną laiką;
"iščiuršia" - tokio žodžio žodyne neradau. tad gal omeny turėjai "iščiurškia"?
"Geriau pasiimk mane anksčiau po amžinybės obelim basą." - ar tas "basą" čia reikalingas? keistokai skamba;
"Ant motulės stalelio guli mėgstamiausias jos poezijos rinkinys, kurio ji senai nebegali skaityti. " -atsisakyčiau antro įvardžio, sakinys atrodytų subtilesnis;
"Atsiverčiu skirsnį ir pradedu atidžiai skaityti, godžiai rydama žodžius." - man atrodo, kad atidžiai skaityti ir godžiai ryti nėra sinoniminės frazės. Atidžiai skaityti reiškia lėtai, susikaupus, o godžiai ryti žodžius reiškia skaityti paskubomis, norint kuo greičiau ir kuo daugiau;
"...o aš to ne nepastebėjau?" - tikriausiai rinkimo klaida, turėtų būti "nė". Pataisiau;
|Atsigręžiu į motulę ir pastebiu, kaip įdubusiais skuostais vingiuoja ašarų upės"; "Rytinis vėjas baigia išdžiovinti paskutines ašarų upes..." - labai jau daug tų ašarų, jeigu upės susidarė. Siūlyčiau rašyto "sroveles", blogiausiu atveju - upelius;
"Dar kartą paimu į rankas senąją knygą ..." - atsisakyčiau "į rankas", nes šioje pastraipoje šis žodis jau keletą kartų parašytas, o čia jis tikrai nebūtinas.

Dar reikėtų pradžioje sutvarkyti laikus. Pažiūrėk, tekstą pradedi būtuoju (pabudau, įsispyriau, žvilgtelėjau), o jau toje pačioje pastraipoje peršoki į esamąjį, kuriuo parašytas visas tekstas.

Jautrus tekstas. Iš pradžių galvojau - pasiūlysiu perkelti į konkursą, bet pabaigoje nutariau nesiūlyti. Nors ir pozityvu, tačiau ne tokių tekstų, manau, ten tikimasi. Manau, reikėjo labiau išplėtoti senatvės motyvą. Na, pagrindinė veikėja, kaip sako pati, nenori pasenti. Bet kodėl? Mirtis čia tokia rami rami, kad nesukelia šoko, kurį įprastai sukelia mirtys. Ir tas eilėraštis labai laiku. Atrodo, taip turėjo būti, tam buvo pasiruošta.
Teksto tematika, man atrodo, tau nebūdinga. Dėl to ir įdomu. Bet parašei puikiai. Ramiai, tyliai, lygiai taip, kaip tos dulkelės sukasi apšviestuose plotuose.