Visai įdomiai susiskaitė.Tiesa, pradėjau skaityti, kai jau atsirado berods šešta dalis ir skaitysiu viską iš eilės, kad susidaryčiau bendrą įspūdį.Klaidų tai yra. O kaip gi be jų? Bus ką taisyti.

Besparnis angele, nesutinku su tavimi, kad reikia rašyti tik sau. Jeigu visą laiką kursi užsislėpęs, netobulėsi, negausi patarimų iš kitų kūrybingų žmonių. Tam ir yra žaliažolė, kad ieškotume savęs ir dalintumėmės patirtimi ir nuomonėmis. Žinoma kai kuriems kūriniams geriau nepasiekti dienos šviesos (nesakau, kad šitas toks), tik reikia mokėti juos atsirinkti ir nelaidoti šedevrų. :)

Pasakoji gyvai. Gal tik vaizdavimo medžiagos nelabai randi. Įdomiausiai aprašytas nesėkmingas rytas, šiek tiek ironiškai. Stebina, kad pusseserės nepažįstamos- Lietuvoje neįtikėtina, nebent kokia šeimos paslaptis, nors neatrodo, kad į tai suktum.
Labai daug klaidų, ypač skyrybos. Taisytini ir tokie dalykai: nervuojasi ---> nervinasi, mokinti-->mokyti

Rašyk mieloji.Atsisijos viskas su laiku.Nebijok savo jausmo.Tai varomoji jėga ir kūryboje ir gyvenime. Apvalyk, aptvarkyk žodelius ir matysi, kad jau suvaldai savo mintis. Sėkmės.

Besparnis angele, didelis ačiū už kritiką. Ir beje, tai tik viena dalis. Lyg ir ketinu(au) visa tai tęsti, tai šitoje dalyje ir nekvepia pabaiga. Apie tvarką puokiai pastebėta. Pati matau, kad skyriuje ar šitoje rašliavoje bardakas. Tik nežinau kodėl man taip dažnai gaunasi. Ir tai ne dienoraštis. Dienoraščiui turiu namie pasislėpusi atskirą vietą, kurioje atsisėdusi rašau mintis. Tai tiek šiam kartui. Beje, dėkui visiems, kurie nepatingėjo sragtelti pėlės mygtuką ant mano kūrinio :-)

smagu buvo paskaityti :)

Atrodo, kaip dienoraštis. O ir laikmetis šokinėja - čia balandis, o po kelių eilučių įvykių jau karštis ir įdegę kūnai... Pabaigos nėra - o galėtų būti kažkoks cinkelis, kuris kūriniams svarbus... dar pora klaidų gramatinių... Jei būčiau tyrėjas, tikrai pastebėčiau tikrovės neatitinkančių dalykėlių ir užduočiau tardomuosius klausimus.... na bet čia kūrinys.... kūrybai melas leistinas... svarbiausia, kad jausmai nesumeluoti.... Nežinau ar tai proza, nes apie ją nenusimanau, bet su savo nenusimanymu galvoju, kad tai tik dienoraštis (beja ir aš panašių įrašų turiu, dabar jie man naivūs ir juokingi... ir truputį brangūs - nes tie įrašai mano)... Galiu duoti tik nuoširdų patarimą: rašyk viską ir apie viską, saugok ir niekam nerodyk.... rašyk sau.... ir po dvidešimties metų tau tai išliks kaip neįkainojama vertybė...
O tavęs nepažįstančiam skaitytojui reikia mažiau: akimirkos, jausmo, ugnies... kitaip tariant cinkelio... bet ne chronologinio įvykių aprašymo....