Čia ir buvo svarbu - idėja. Todėl tekstas paprastas, kad kuo greičiau išnyktų ir liktų vietos žodžiams, jau pačiam skaitytojui.

Kurpės.

kiek daug šalia mūsų tokių domicėlių, smerkiamų ir užgauliojamų...kaip surasti tą savąjį dovydą? daug emocijų sukeliantis darbas...puikiai pasakojat

Pabaiga lyg tiesioginis moralas. Galima buvo tą patį pasakyti subtiliau, ne taip tiesiai.
Paprastas tekstas, nei ko per daug, nei per mažai, nei nustebino, nei nuvylė... Mintis yra. Po daug laiko ji gal viena ir liks atmintyje. Siužetas išbluks jau po poros minučių.

Taip, taisyti yra ką. Nemanau, kad autorius atsižvelgtų į sucituotas klaidas, tad šįkart nesivarginsiu.
Turinys toks lengvas, sakyčiau. Atrodo, turėtų būti įtampa, turėtų būti kiek baisu skaitant - visgi, kaip supratau, senasis dievobaimingas kaimas, kur, neduokdie, kas sužinos apie tokius dalykus, o čia dar ateina minia... Bet nėr tos įtampos. Skaitai ir tiek. Ir man kiek keistokas pasirodė tas Dovydas. Ypač jo frazė: \"Myliu. Tikrai. Nemeluoju.\" Iškart teisinas, kad nemeluoja? Man atrodo, pasinaudojo vargše Domicele...
Auginkit tekstus, apvalykit nuo nereikalingų žodžių ir skyrybos ženklus sudėliokit į savo vietas.

Mintis tarsi iš Biblijos, tačiau perteikta toli gražu ne tobulai. Labai jau daug pasikartojimų , o ir mintis juos skaitant trūkinėja

Labai daug pasikartojančių žodžių, žodynas gana kasdienis ir skurdus. Daugiau vaizdingumo tikrai nepamaišytų. Praktiškai todėl ir trūksta tekstui įtampos. O jos čia labai noris: kunkuliuojančios intrigos.
Kūrinio mintis puiki, bet pateikimas man ne itin. Vidutiniškai.