Na, liux tekstas.

Jei bestuburis, tai gilus (toks gilus iki kokių gilumų ne kiekvienam pasinerti - tik medūzoms.) tas herojus.
visumoje, pliurpalas apie nieką parašytas pilstant iš tuščio į kiaurą arogantiško stiliaus kalbėseną su chronišku bohemos kosčiojimu – neprisidengiant burnos.
patiko pirmas sakinys. gražus kažkoksai pirmas sakinys. (bet perskaičiau visą tą kosėjimą.)

...įdomus. Vaizdingai piešiamas tas portretas.

Džiugu, kolegos, kad randate gelmę bestuburiuose, kurie, nors ir nenardo drauge su medūzomis proto migloj, tačiau tikrai yra matomi bent jau per teliką... Man sunku pamatuoti tos gelmės gilumą - esu silpnas zoologijoje ir veterinarijoje - tačiau jei matuoti bendražmogiškais matais, ji (toji gelmė) nebus gilesnė už unitazą - kuriame, beje, jau dvidešimt metų murdomės ir mes. Kaimyne, nežinau, kokio turinio turi būti kūrinys apie tipinį aukšto rango LT valdžiažmogį. Visai be turinio?

Dėkingas ;)

Atleisk, Meškute, kad nepagavau minties. Dabar viskas atrodo žymiai geriau :)

labas, Meška. jūs dabar pasakojate:
Tokiu būdu prisiveisė gyvas velnias vadovaujančių ir visiškai identiškų (turint omeny protinį neįgalumą) jonų. --- taip taip taip, bet, vis tik, ogi kaip čia dabar taip gaunasi, t.y.
o kas nustatė tą neįgalumą?
ir kas jiems antpečius prisiuvo? ---- dar viena citatukė, meškūte, meškėne, meška (žinoma, žmogau tokiu slapyvardžiu pasivadinęs, savo literatūrinės miniatiūros autoriau.):
Kada prie Jono prisiuvo antpečius - jis tapo stuburinis ir pakilo į pačią mitybos grandinės viršūnę. --- (citatos pabaiga.)

Labas, Kvinta, lyrinio bestuburio kūrinyje nėra. Yra Jonas, ant kurio niekas nekrauna. Kada prie Jono prisiuvo antpečius - jis tapo stuburinis ir pakilo į pačią mitybos grandinės viršūnę. Dabar vadovauja nuskendusių valčių valdybai ir dauginasi vienaląsčių principu - dalindamasis. Tokiu būdu prisiveisė gyvas velnias vadovaujančių ir visiškai identiškų (turint omeny protinį neįgalumą) jonų. Užtektų eksportui, tik bėda ta, kad užsienyje jų niekam nereikia (o ir veikti jie ten neturėtų ką)... Čia gi turi visas tinkamas sąlygas tarpti, be to - pirminėje vystymosi stadijoje jie labai landūs - patenka į vadovus, seimūnus, ministrus per bet kokį plyšį. O būdų, kaip nuo jų apsiginti - mūsuose niekas nesugalvojo - kadangi apsiginimo nuo jonų būdus ir taisykles kuria tie patys jonai.
Daugiau nebeturiu ką pasakyti. Ir taip pasakiau per daug.

o man gražus pirmas sakinys, toliau kaip portrete nei satyros, nei šaržo su cinkeliu neįžvelgiau, greičiau tuščią tą bohemišką kosčiojimą, chronišką neprisidengus burnos.
o pirmas sakinys, (kaip jau minėjau pirmame komentare) kažko gražus. toks literatūriškas, ir dar tie trūnėsiai, taip ir matau kaip kirminai balti trūnėsiuose - kaip skruzdžių lėliukės, tik daug didesni, balti, taip formuojasi, formuojasi, lyg baltos lėliukės. (ant jų žvejoja man atrodo, tarp kitko.) gražus pirmas sakinys. toliau - tuštybė.

Jau minėjau, kad ir taip pasakiau per daug. Neatsispyriau galimybei pratęsti absurdišką satyrinį kūrinį absurdišku satyrišku komentaru. Tačiau jei imsiu atsakinėti ir į tokius klausimus (kam naudinga, kad visur sėdėtų jonai) - nusivažiuosime iki pigaus politikavimo.