Talpia ir vaizdingai, jautriai ir filosofiškai.

Išskalbkit užuolaidą, išskalbkit.
Atrodo, paprastas trumpas tekstukas, bet meistriškai sudėliotas ir paliečia kažką...

Ačiū,kad prisijungėt prie vaikystės kartu. :)

Visada labai mielas toks prisiminimas, talpiai vaizdingai perteiktas, nuosekliai ir kartu truputį netikėtai susiveda į įdomų klausimą pabaigoje, netgi filosofiškai platų. Taip pat tikiu, kad pradžių pradžia vaikystėje, per visą gyvenimą vis atsigręžiame į ją, ir tai, ką ir kaip joje patyrėme, savotiškai atsikartoja...Tad kuo toliau, tuo labiau norisi ir tikėti, kad praeitis neturi pabaigos, viską nešamės kartu:) Patiko. Tik
nasturtos... nusidriekę > nusidriekusios

Įdomu..ar tikrai praeitis turi pabaigą?galbūt...kai nustoja gyvuoti mumyse.
ar gali vaikystės prisiminimai turėti pabaigą - manau ne, tik džiaugtis taip nebemokam,kaip džiaugiamės ir gėrėjomės visa kuom, nėrėm vaikystės debesis ir skridom,nebemokam taip...

Taip tikra ir artima. Labai ačiū.

Spalvingi prisiminimai. Turbūt ne vienas tokius atminties skrynelėje saugome. Visgi, norėtųs išgirsti daugiau: kuo ypatingos buvo slėpynės, kurias žaidėte, ką sapnavote tuoet, o ką sapnuojate dabar, kodėl šulinys buvo baugus ir t.t.

Jei ir turi pabaigą, vis tiek vaikystės atminimai yra didžiulis turtas, saugus uostas, kur bet kada galima grįžti - pasislėpti nuo negandų arba atrasti visa ko pradžių pradžią, suprasti save, nes viskas iš ten, iš vaikystės.

...vaizdingas atminties blykstelėjimas.
Ach, mūsų vaikystės stirnelės...bėgo bėgo ir nubėgo į tyrus, tik joms žinomus.

Praeitis turi pradžią:) Štai ji.