Atrodo, kad šį kartą su publikavimu paskubėta. Švogerisman tikrai nekliūna, tačiau stilkiaus klaidų tikrai yra. na, bet gal ir jas būtų galima nurašyti pasakotojui. Kiek blogoiau, kad kūrinio viduryje siužetas mažumą suveltas. Yra aktų kartojimo matvejų. Autorė tikrai gali geriau.

Man ta didaktika patinka. Gal - ilgesys tų laikų, kuriuose negyvenau. Bet va kad stiliaus klaidų apstu, tai negerai.

Stilių reikėtų tvarkyti. Kai kurie sakiniai tikrai netaisyklingi. Mačiau vieną kitą skyrybos klaidelę.
Ir užkliuvo šitas:
\"Kai mirė jos motina ir švogeris vedė kitą, paėmė mergaitę jie pas save dar visai mažutę. Net aštuonerių metukų tada neturėjo. Pagailėjo, kad mergaitė gali būti skriaudžiama pamotės, ir pasiėmė. Išaugino iki aštuoniolikos, dar ir dabar kartu tebegyvena.
Tėvas nelabai norėjo jos atiduoti, bet niekas nežiūrėjo. Mergaitė buvo paimta beveik per jėgą, giminės išsiskyrė piktuoju, todėl ir nutrūko visi ryšiai.\"

Kas čia per savivaliavimas? Kodėl iš teisėto tėvo jėga atimamas vaikas? Kažkokios nenormalybės.

Švogeris - leksikos klaida, barbarizmas.
Itin jaučiasi pasakotojas: jo \"įkyrus\" balsas tarsi nurodo kūrinio krypties gaires. Didaktikos gaidelė. Kūrinys primena posovietinio laikotarpio kaimą, kuomet viskas buvo glūdu ir reikėjo taip šnekėti, net literatūroje beveik be literatūros.
Nežinau, kiek tai aktualu ir literatūriška šiandienai. Turiu įtarimų, jog ne per daugiausiai.