Net nežinau, ką pasakyti - užėmė kvapą. Yra gi žmonių, kurie šitaip jaučia - pavasarį, dainą, žmogų. Ateinu į Tavo pasaulį ir nesinori išeiti.
\"O ir mūsų gyvenimas po skrendančio paukščio sparnais.\"

Daug išminties pabėrei, Pelėda: nutolsi nuo pirmapradės gamtos - atbuks jausmai \"Prie pavasario, kaip ir prie mylimosios, reikia ir būtina žmogui pačiam prisiglausti\".
Ir dar.
\"Gal tie mūsų paukščiai ir sugrįžta pasižiūrėti, kaip atrodo tokių žmonių akys?\"

Mykolai, sukaupk drasos ir atsakyk viešai, ne man – esi autoritetas:
- pirmiausia, kodėl puikiai valdydamas eilėdarą, minties niuansus, apsiriboji
vienintele tematika: dangus, dievulis, lazda?
- kodėl nemokai jaunesnių – viskas gerai...buk?
- kodėl niekad neužstoji klasikų, (nei čia nei ten)?...
- sumoje,- baimė visad nugali – kodėl?
Aš pabandžiau pasakyti tiesą apie „moderat‘‘ kūrybą – buvau metams
pašalintas, (dabar bus taspats...). Kodėl tik garbė...balai - o ar Jums
nesimato, ar nekyla norų poeziją įstatyti į savo garbingą vietą, (nebent pakoreguoti?).

Nuostabus tavo pavasaris, Pranai. Gražus virš tavo galvos dangus. Bet gražiau visko ši, mane tiesiog pakerėjusi mintis:
\"...Tai vyturys. Nedidelis kaip žmogaus širdelė paukštukas, o sutelpa visas pavasaris. Antai, pažiūrėkite, kaip gražiai, džiaugsmingai jis kyla į dangų.\"