"Pijus ir Rytis buvo labai panašūs – šviesūs, pasišiaušę plaukai,..." - prieš išvardijimą reikėtų ne brūkšnio, o dvitaškio. Ir pirmasis kablelis nereikalingas, nes šios savybės nėra sinoniminės, jos reiškia skirtingus dalykus;
"...tačiau jaučiausi lyg kitų tėvų vaikas – tamsūs, garbanoti plaukai..." - čia su brūkšniu tas pats. Siūlau keisti į dvitaškį. Ir siūlyčiau rašyti ne "tamsūs garbanoti plaukai" (kablelis nereikalingas), o tiesiog "tamsios garbanos", nes ir taip bus aišku, kad garbanos yra plaukai ir išvengtum pasikartojimo, nes visai arti yra sakinys apie brolių plaukus. tekstas būtų lengvesnis, pasikartojimai nieko gero neduoda;
"Taip atrodydavo vaizdas veidrodyje, kai prieš jį stovėdavau. Turėjau jį vadinti savimi." - abejoju pirmojo sakinio reikalingumu. Tačiau supratau, kad antras sakinys jį papildo ir tekstui yra svarbus. Bet kažkaip reikėtų keisti, nes toks daugžodžiavimas gaunasi: ar labai svarbu, kad veikėja stovi prieš veidrodį? Ar kas nors pasikeistų, jei ji prieš jį sėdėtų? Tad gal pirmojo sakinio antrą dalį reikėtų išmesti. Be to, gaunasi gretimuose sakiniuose tas pats įvardis, reiškiantis skirtingus daiktus;
"Tėvai mumis kartais rūpindavosi." - keisčiau žodžių tvarką: "Kartais tėvai mumis rūpindavosi";
"Keistai apsirengusią ją matydavau kasdien priešais veidrodį." - ir čia keisčiau žodžių tvarką, nors to veidrodžio išvis atsisakyčiau. Matydavo ją tik veidrodyje? Rašyčiau: "Kasdien matydavau ją keistai apsirengusią";
" Po kelių metų sužinojau kas yra tas mamos vadinamas „barmenės darbas“ iš vaikų kalbų ir patyčių mokykloje." - keisčiau žodžių tvarką sakinyje, nes stilius nelabai gražus gaunasi. Be to, kableliais reikia išskirti šalutinį sakinį, kuris prasideda žodžiu "kas". Rašyčiau: "Po keleto metų vaikai mokykloje pradėjo iš manęs tyčiotis ir sužinojau, kas yra tas mamos vadinamas "barmenės" darbas.";
"Girdėjau tai tūkstančius kartų ir didžiavausi savimi, galėdama visa tai atlaikyti." - tame pačiame sakinyje du "tai" nelabai draugauja;
"... balzgano, dvokiančio skysčio..." - kablelis vėl nereikalingas, nes būdvardžiai apibūdina skirtingus dalykus" balzganas - spalva, dvokiantis - kvapas;
"...sekančiam jo lašui." - ne sekančiam, o kitam;
"Pamenu vieną rytą nubudusi ..." - šiuo atveju "pamenu" yra įterpinys, tad reikia išskirti kableliu;
"Tada žadėjau jiems, kad niekada jos neatiduosiu, galiu pasakyti tai ir dabar. " - skaidyčiau šį sakinį taip: "Tada pažadėjau, kad niekada jos neatiduosiu. Ir neatidaviau.";
"...tik nuo drėgmės palubiuose rodydavosi pelėsiai, kad net vorai tinklų nemezgė" - negeras stilius. Taisyčiau: "...tik nuo drėgmės palubiuose augdavo tokie pelėsiai, kad net vorai tinklų nemezgė";
"Atrodo, jog jauku čia būt tegalėjo, bet man buvo." - manau, norėjai pasakyti, kad negalėjo būti jauku;
"Man pradėjus eiti į antrą klasė tėvas mirė nuo kepenų cirozės." - kablelis po "klasę" (ten parašyta ė, bet tikriausiai supainiojai raides netyčia);
"Po laidotuvių keletą savaičių nemačiau jos prisidažiusios ir apsirengusios tais „barmenės“ rūbais. Per tas dienas pamačiau, kokia graži iš tikrųjų ji buvo.: - gretimuose sakiniuose tas pats veiksmažodis neskamba. Keisčiau pirmąjį sakinį: "Po laidotuvių mama keletą savaičių nesidažė ir nesirengė "barmenės" drabužiais. Per tas dienas pamačiau, kokia graži ji iš tikrųjų buvo.";
"...pastebėjo mūsų nepriežiūra ..." - nepriežiūrą;
"...iškvietė teisėsaugos pareigūnus" - gal geriau vaikų teisių apsaugos tarnybą?
"Pirmą kartą išvydau tiek daug ilgesingų veidų, žiūrinčių pro aprasojusius nuo kvėpavimo langus ir laukiančių savo eilės." - nemanau, kad pro langus žiūrėjo ilgesingi veidai. Gal geriau - akys? ;
"Gyvenimas, ar tiesiog buvimas prieglaudoje, nebuvo toks baisus, kaip pasakojo vaikai mokykloje" - gal geriau skambėtų "nei buvau girdėjusi mokykloje"?
"...šilumos ir dėmesio, negu iš mamos..." - kablelis nereikalingas;
"Per visą tą buvimą joje," - atsisakyčiau "tą" ir kablelis gale nereikalingas. Ir siūlau rašyti taip: "Per ten praleistą laiką". Stilingiau skamba;
"Broliai jau prieš du metus buvo išsikraustę." - žodžių tvarka sakinyje negera. Taisyčiau: "Broliai buvo išsikraustę jau prieš du metus". Bet čia kyla klausimas: jie dvyniai buvo? Niekur nerašoma, kad jie buvo dvyniai, o iš prieglaudos juos paleido vienu metu. Nemanau, kad kurį nors laikė ilgiau ar trumpiau. Nelabai galėjo taip būti;
"...Broliai tik tuo ir skyrėsi – Rytis buvo ramus..." - vietoj brūkšnio dvitaškis geriau;
"Gaudavau jo laiškus, kuriuose jausdavau jo tikėjimą, laimę ir viltį. Džiaugiausi dėl jo, ..." - ar ne per daug įvardžių? Atsisakyčiau pirmojo.

Esu priekabi, nes man patinka tavo tekstai. Šis - ne išimtis. Tik manau, kad pradžioje ir pabaigoje pasviras šriftas nelabai reikalingas. Vyšnios pabaigoje nelabai siejasi su pačiu tekstu. jas reikėjo paminėti arba pradžioje, arba dar kur nors tekste įdėti jų motyvą. Ir kiek užstrigo pabaigoje paminėtas karas. Per daug susiaurina teksto laiką ir iškelia per daug abejonių tekstu. Visgi vardai lietuviški, tad veiksmas vyksta Lietuvoje, o lietuviai ne taip ir dažnai ruošiasi į karą. Atsisakyčiau to ir tiesiog parašyčiau, kad įstojo į armiją ir iš ten rašė laiškus.
Tekstas jautrus, tikroviškas. Bet neatrodo, kad jį rašo aštuoniolikmetė ar vyresnė mergina. Toks jausmas, kad pasakoja jaunesnė mergina. Vietomis per daug vaikiško naivumo.
Smagu, kad tokią skaudžią temą sugebėjai pateikti pozityviai ir skaitytojo nesugraudinai, o kaip tik - privertei nusišypsoti ir pasidžiaugti gyvenimu ir žmonių ryšiais.
Sėkmės :)

negaliu parašyti nieko, nes viskas būtų per menka. tai turbūt ir yra geriausias komplimentas

Tikra kaip pats gyvenimas istorija. Ne visus jis lepina ir apgaubia šiluma vos tik atėjus į šį pasaulį, kad ir kaip man bebūtų liūdna.... Nuoširdi, jautri, paliečianti ir nesuklysiu sakydama - sukrečianti vieno gyvenimo istorija. O ką jau bekalbėt apie užburiančią pradžią ir pabaigą. Nuostabu, lietum!

nepaprastai jautru.

Verkiau.... Daugiau taip nertašyk...

Neišpasakytai dėkoju visiems :> ištikimajam kaip lietus ir MoneLi:) žinoma ir kitiems :}