\" Prometėjau už ką
mano ąžuolus rauni iki paskutinės šaknies \" - taip jautriai klausiama, tas motyvas su ąžuolu nuskambėjo ypatingai, patiko.
\"ištrupa odos nuo veido\" - kiek šiurpokas vaizdas.

Gražus derinys :Pažadėtoji žemė...\", labaiausiai man patiko ąžuolai :)

Atrodo, bariesi...
O baigi taikiai. :)

Pavadinimas iškart priminė Hendelio Lascia ch\'io pianga:-) Tie sąskambiai...:-) Payoutubink:-)

Visas eilius sunkus, juodas, klampus, o paskutinės eilutės naivokai paprastos. Nelabai man jos dera. Jųdviejų galima ir atsisakyti.

Tau laikas pradėti grynintis. Sutinku su jane doe, yra nereikalingo patoso. Rašai ne apie įvykį ar išgyvenimą, o jausmą apskritai. O jis tiek supainiotas... Tiesą sakant, nesupratau apie ką tu čia:-) O juk genialumas paprastume;-)
Relax;-)

kiek persunktas eilius, tokiom sakyčiau perdėm patosiškom metaforom. šiek tiek paprastumo įneštų ir lengvumo. bet sunki savijauta gana aiškiai atskleidžiama

Užrūstinti Dievai į žemę siunčia ne tik lietų...
žmogus blaškomas,ir sirpsta mėlynės,bet pažadėtosios žemės paieškos nesibaigia taip greit, ir taip lengvai,galbūt...

pažadėtoji žemė tavy..... laša

Nueitas kelias ne lego.
Atgal nebesurinksi.