Kūrinukas tikrai įdomus. Tik reikia dar truputį pataisyti.Kaimynas jau išanalizavo , tad nebesikartosiu.Sekmės.

Šias pastabas priimkit tik kaip mano asmenines abejones.\"Visada su juo bendraudavome šiek tiek dalykiškai, šiek tiek atsainiai, tartum laikytume saugų atstumą vienas nuo kito.\" Kadangi (kaip vėliautekste rašoma) senelis nemėgo daugžodystės, tai iš šio sakinio mesčiau (Visada) o (vienas nuo kito) įklijuočiau po (tartum). Nesuprantu kodėl tos senelio bitės kelmuose? Lyg neteko girdėti, kad kas nors daugiau ten būtų jas apgyvendinęs. Seniau apgyvendindavo drevėse, o dabar tai lyg ir aviliuose.
\"...kuris savo gigantiškomis pėdomis spardėsi ir kėlė erzelį kažkur paširdžiuos.\" (kažkur priširdžiuose) išmesčiau. Šį sakinį:\"Pirmas atkutau iš natūralaus susikaustymo ir pajudėjau į namo pusę\" formuluočiau maždaug taip. Pirmas iš natūralaus susikaustymo atkutau aš ir pajudėjau namo pusėn. O štai (praeities elktrošokas) mano giliu įsitikinimu kūrinį darko. kažkuo reikėtų keisti. Nedali būti indai lopyti plastelinu, nes jis nuo temperatūros kaip mat ištirpsta \"...niaurūs šventųjų paveikslai...\" gal niūrūs?\"...mat močiutė sau ramiai rupių žemių lovelėj sūpavosi jau.\" Meskit tą (jau)\"...nešinas keliais mažyčiais agurkais dar gaiviai lašančiais ant girgždančių grindų\" šiap agurkai nelaša. nebent įterptumėt (rasa lašančiais) ir kažkaip panašiai. O ir senėlį perbalusį vargu ar herojus galėjo pamatyti, nes astarasis buvo užsikniaubęs. Tiesa, o ar lazdyno lapai tikrai ovaliniai? man atrodo, kad ne.
Dabar bandysiu apie visą kūrinį. Labai patiko riešuto ir herojaus sugretinimas. Tai pati stipriausia kūrinio vieta. Šiap tai pasigedau subalansavimo. Pradžioje teiraujamasi apie lazdynus, po to apie medų. Kai tas medus atnešamas herojus apsimeta skaitąs laikraštį. Ir jokio pokalbio. Kažkaip nenatūraliai atrodo.