Puikus tekstas. Net labai puikus.

Trylikamečių mergaičių? O juk pasakotojas kažkada minėjo, kad neturi šeimos, ir man rodėsi, kad abu personažai yra brandaus amžiaus. Ir dar vienas užkliuvęs sakinukas --> pasijutęs nesuprastu net jos, Izabelės, išrėkiau - nemanau, kad čia reikalingas paaiškinimas, kas ta ji.
Prisipažinsiu, tokios pabaigos nesitikėjau. Žiūrėjo į skęstančią draugę šiek tiek pasimetęs, tačiau ramus ir piktas? Net mane paėmė pyktis... Kažkoks nelaimingas, psichologinių bėdų turintis žmogus. Ir dar nesijaučia kaltas, nes tai jos pasirinkimas? Jos? Ji juk nemokėjo plaukti ir šaukėsi pagalbos!
Man patiko, kaip sužaidei su kūrinio nuotaika (kalbu tik apie II novelės dalį). Pradžioje viskas lyg ir gražu, poetiški pasakojimai apie Izabelės juoką, užliedavusį miestą meilės gyvenimui saliutais, dialogas apie knygas ir žurnalus, meilę... net nepasistebi užuominos apie būsimą įvykį. Vėliau nuotaika ima keistis ir iki pat paskutinių eilučių puikiai išlaikoma intriga: žingsnis po žingsnelio į aukščiausią kulminacijos tašką.
Labai įtaigus kūrinys, labai išskirtinis pagrindinis personažas, jo charakteris, vidinis pasaulis, abejingumas išoriniam. Pribloškianti pabaiga.
Beje, labai puikus išrišimas: juk iš žilvičio šakelės, jei tik nori, gali užauginti naują medį. Tereikia įsmeigti sužeistuoju galu į žemę.
Dabar smalsu perskaityti visą novelę nuo pat pirmos dalies. Nes žinant visą istoriją, galima bus įžvelgti kur kas daugiau simbolių ar užuominų.
Džiaugiuosi, kad galėjau perskaityti šią novelę. Ačiū!

Vau , o kas toliau... labai puiki minties seka, žiauroka tik....pelkėj mokytis plaukti

Aš JUms esu sakęs, kad mėgstu pamokslauti. Tačiau iš visų mano būsimų pastabų atsirinkite tik tas kurios Jums priimtinos.
Pirmosios strofos antrąjį sakinį skirčiau į dvi dalis. Kodėl? jei dėti tašką po(šoną) būtų galima išvengti ne tik jungtuko (ir), bet ir du kart visname sakinyje pasikartojančios (kėdės.
Antrajoje strofoje (kaip nieko nepasaknčių) atsisakyčiau (nuo jos) Trečiojoje strofoje pirmuosius du sakinius jungčiau į vieną tuo išvengdamas dviejų įvardžių (jų ir taip tekste abstu) ir vieno (buvo). Ketvirtojoje atsisakyčiau (atgal) Šeštoje strofoje (o) keisčiau į (tik). Aštuntoje; \"Ėmė pamažu temti\" keisčiau vietomis žodžius ir rašyčiau (Pamažu ėmė temti) Priešpaskutiniame keisčiau vietomis žodžius ir vietoj: \" Izabelė pritūpusi žarstė tarp rankos pirštų šaltą vandenį ir susimąsčiusi lėtai kalbėjo:\" (žarstė )rašyčiau po (pirštų). Čia pat: \"staiga suktelėjo manęs link\" vietoj (suktelėjo) tikrai geriau tiktų (pasisuko). Čia pat spausdinimo klaidelė: (koj). Būčiau pataisęs, bet nežinau kaip turėtų būti iš tikrųjų.(ko) ar (kol)? Paskutinėje ( pakėliau ją prie savo lūpų) atsisakyčiau (savo) nes ir taip aišku, kad ne prie \'VInio\"
Šios visos pastabos bemž yra tik pastabos ir ne daugiau, ne, man, bet Autoriui spręsti kokį kalbėjimo būdą pasirinkti, Visumoje kūrinys labai gilus. Intriga išlaikyta iki galo. Siužetas įtraukiantis. taigi malonu ne tik \"kabinėtis\" bet ir skaityti. Ačiū.

Pastabos:
Žvaigždutės beredaguojant kažkodėl per daug toli \"nuslinko\".
Tai - antroji, paskutinė novelės dalis. Rekomenduočiau pradėti skaityti nuo pirmosios dalies, idant susikurtumėte bendrą ir pilną kūrinio vaizdą.

tikrai labai sukrečiantis, iškabinantis kūrinys...pąžiūrėjus asmenines nuotraukas - tapo aišku, - iš kur visa tai :)