Leisiu sau pasikabinėti:

\"Buvo vos septinta valanda pavasariško ryto. Giedro, gaivaus, tuoj nubus kaimynai, iš kairiosios sienos pasigirs įjungiamo radijo šnypštimas,\" - ar nemanot, kad po \"Giedro, gaivaus\" reikėtų dėti tašką? Ši dalis glaudžiai susijusi su pirmuoju sakiniu ir po to su už sienos vykstančiais veiksmais nelabai susijusi;
\"Taip prasėdėjau visą naktį, stebeilydamas į tamsą, tuštumą, ties mano kojomis atsigulė šuo. \" - čia tas pats. Manau, po \"tuštuma\" reikėtų dėti tašką. Prijuntas sakinys atrodo savarankiškas, jo nereikėtų jungti;
\"Pro nevalytus langus įkyriai besibraunant rytmečio šviesai, nutįso milžiniški kaktusų siluetai, surikiuoti ant palangės. \" - ant palangės surikiupti kaktusai ar siluetai? Iš šio sakinio eina suprasti, kad siluetai. O tai kur tada kaktusai?
\"Gremėzdiški, išsigimę, milžiniškomis galvomis, - lyg išsikraipusios ežių kupros, - jie užklojo buto grindis. \" - nuo kada įterpinys skiriamas dviem skyrybos ženklais? :) čia reikėtų tvarkyti skyrybą;
\" Jai šnekant linkčiodavau, įdėmiai žiūrėdavau į jos viskuo tikinčias akis, ir tyliai gailėdavau\" - nereikia kabglelio prieš \"ir\", juk juo jungi ne atskirus sakinius, o tik to pačio sakinio dėmenis;
\"- Labas. Ko bėgioji? Aš niekur nedingsiu - bandžiau juokauti.\" - skyrybos ženklas (kablelis, šauktukas, klaustukas, daugtaškis) po tiesioginės kalbos prieš brūkšnį būtinas;
\"Šeimos neturėjau, nors motina dar prieš daug metų, sakydavo\" - paskutinis kablelis nemotyvuotas;
\"Vėliau ji dingo. Nuvežiau į senelių prieglaudą, ir, prižadėjęs iš pat ryto ją aplankyti, niekada nebegrįžau.\" - nemanau, kad tas \"dingo\" čia tinkamas. Ji juk nedingo, pats veikėjas ją pradangino;
\"Jauna, žvali, padauža patrakėliškomis mintimis ir perdėtu entuziazmu.\" - pažyminio nuo pažymimojo žodžio nereikia atskirti kableliu;
\"- Mano tėvai sako, jog tu vienišas. - pirmąkart, vos man pravėrus duris, pasakė Izabelė. \" - nesu tikra, bet man atrodo, kad geriau po tiesioginės kalbos dėti kablelį ir tada brūkšnį;
\"Iki tol ėjome šalimais, tylėdami, nors jaučiau joje nekantrumą.\" - nereikia kablelio prieš \"tylėdami\", mat čia ne išplėstinė aplinkybė;
\"Pasisukau jos pusėn. Izabelė laikė kairiąją ranką ištiesusi mano pusėn.\" - pusėn pusėn. Galima pakeisti \"į mane\" ar kaip kitaip;


Man patiko atmosfera - sunki, slogi, išties jaučiama ta vienuma. Buvau sužavėta šio sakinio; \"Dešimtys pavienių šūktelėjimų ir pasilabinimų pynėsi rytmečio gausme, atbudusiame, žvaliame, pasirengusiame kūlvirsčiais nerti į naują kasdienybę, į naujus ieškojimus atrandant tą patį, tačiau vis džiaugiantis, vis surandant tikėjimą savyje, jog einama teisinga kryptimi.\" Sakinys ilgas, bet meistriškai sudėliotas.
O tekstas skaitosi lengvai, nors ir ne apie lengvus dalykus rašoma. Man gal ir nepasirodė skanu, kaip kad rašė ateivė, bet kažką many palietė ir paliko.

Neišsigąsk, kad tiek tų klaidų suiminėjau. Kitas, skaitydamas tavo tekstą, visuomet daugiau pastebi. O toie pastebėjimai, sakau iš patirties, tikrai padeda :)

Patiko. Nekantriai laukiu antrosios dalies. Sėkmės Jums! :)

Viskas labai puiku. Skaičiau su susižavėjimu,Vieną tokią pastabėlę galėčiau duot:
\"- Štai, pasižiūrėk. - tarė ji. Iki tol ėjome šalimais, tylėdami, nors jaučiau joje nekantrumą. Pasisukau jos pusėn. Atsusakyčiau (joje).Taip išvengtumėte šioje vieto įvardžių gausos, o ir pats tekstas nenukentėtų. malonu Jus skaityti

Man patiko šis nuotrupų žaismas. Vienišo žmogaus rytas. Besikaitaliojantis laikas. Atgyjantys prisiminimai. Bundančio miesto detalės... Ši novelė daug stipresnė, už senesniąją. Neišsiplėtėte, kur nereikia, sugalvojote originalių palyginimų bei frazių, pasirinkote du visiškai skirtingus herojus, papildančius vienas kitą, pateikėte trumpus, bet prasmingus dialogus. Ar iš tiesų pagrindinis veikėjas renkasi vienatvę, ar iš tiesų bijo galimybės atsiverti pačiam sau? Juk šakelė kelia šypseną, o prisiminimai neapleidžia visą rytmetį...

Pastaba: tai nepilnas kūrinys, o pirma (iš dviejų) novelės dalių.