Minčių perliukų daug, pati kūrinio forma kvepia juodraščiu. Tokiu neišbaigtai žaviu. Yra kur pasirausti. Visai patiko.

oh, tikrai čia daug visko literatūriško. iš to pamąstymai ir kyla, kartais net pačiai netikėti. :]

Labai iškalbingas kalbėjimas... Nuo šios vietos: Kas skaitys mūsų laiškus, kai numirsim?... Kiek turėsim sviedinukų ir plaukų šukuotojų? per visą likusį tekstą man tyliai niūniavo Vytautas V.Landsbergis. Beprotiškai daug minčių - perliukų. Net norisi nusirašyti į savo gražių minčių sąsiuvinį. Kad kada nors vėl perskaityčiau. Vėl iš naujo susižavėčiau. Ir kad nepamirščiau: prisiminčiau kaip milijonus kitų niekučių .

...minčių voratinklio gijos draikosi tarp taip ir ne . O pasąmonė visgi stumia kilti, pakilti ir prižadėti saulę..., tikrai nemeluojant, nes kiekvienas gyvis ilgisi šviesos.

\"Aš tas rugpjūtis, žvaigždėmis tau po kojomis\" - nuostabu.

Ir Mackus, ir Škėma, ir Martinaitis, ir kiti, vien man pažįstami, vyrai šiame tekste kvėpuoja. Taip, kvėpuoja.