Ir baltai samanota palaukė

Prisnigo liūdesio, net išbristi sunku... :)

Žaviuosi.
Šiaurrytys - super.

Neištaisiau, praleidau. Pirmame posme ištaisiau liūdna į viena, o paskutiniame - ne. Tiesiog žiopla klaida:). Žodis geri - nieko man nesako, kaip ir šiaip sau. Tai kuo jie geri ir kuo šiaip sau? Komentaras dėl komentaro nėra laukiamas. Ačiū, mielasis Barabai, už dėmesį.

Antras ir trečias posmai geri. Kiti šiaip sau.

Pasimetus yra nevartotinas ta prasme, kai norima apibūdinti sutrikimo būseną, tinkama, nebent apie pasiklydimą būtų kalbama, o jūsų kūrinyje lyg ir ne tas atvejis.
Taip pat siūlyčiau vengti tos pačios šaknies žodžių šalia vienas kito, kaip paskutiniajame posme 'liūdna' ir 'liūdesys'.
O daugiau vien pagyrimai už minties nuoseklumą, darbo įrėminimą.

Sutinku su radaa komentaru. Tikros meilės prarasti negalima:)

Romantiškai liūdnokas kalbėjimas... Ne labai noriu sutikti "iš idėjos" : kaip galima prarasti meilę? Juk jei ją praradau - reiškia, net neturėjau. Arba, ji nebuvo meilė - kažkas kito... (Tai subjektyvi mintelė, kuri visisiškai nesusijusi su eilėraščio palankiai pasibeldiančia išraiška). Tiesiog, turėjau dabar atsiliepti taip, kad pati - tikėčiau ir neabejočiau kai kuriais individualiais credo, ypač prieš pradedant dieną - savisaugos instinktas :) Tai sako, jog eilius įtaigingai, jautriai veikiantis....

Liūdnai šį kartą, bet patiko:)

Gamtos reiškinių ir moters išgyvenimų dėl prarastos meilės sintezė - ŽAVU...

ilgesingai žavus,tik pirma eilutė prašo rimo :(
"Sniegas krito ant plaukų ir veido,
Už apykaklės žiupsnis nuslinko."
kaip visada-autorius subtiliai savitas;)